Miškininkų išmintis ir ambicijos

Paskutinį kartą atnaujinta (1999-11-30) 2011-01-25

Praėjusiais metais į viešumą plačiai iškilusios įtampos šalies miškininkystės sektoriuje neslopsta ir naujųjų pradžioje. Redakcija gavo socialinių mokslų daktaro Kęstučio Jaskelevičiaus rašinį, kuriame aptariamos susidariusių įtampų priežastys ir šaltiniai.
Žurnalas „Miškai“ yra atviras visoms korektiškai reiškiamoms nuomonėms ir skatina visus oponentus įrodinėti savo požiūrio teisingumą atvirose diskusijose, pateikiant pagrįstų ir svarių argumentų. Siūlome susipažinti su socialinių mokslų daktaro argumentais.

Miškininką, radusį savo tikrąjį pašaukimą, visuomet įsivaizduoju mąstantį. Apie gyvenimo vingius, šeimos ir buities reikalus, kolegas. Ir, žinoma, apie miško darbus. Nesvarbu, eigulys, girininkas ar urėdas – visi jie turi laiko pabūti su savo mintimis. Ar žirgliotų po kertamas biržes, besiveriančius jaunuolynus, skydmario alinamą eglyną, ar tykotų šerno medžioklės bokštelyje. Toks mąstančio miškininko portretas įsirėžė mano vaizduotėn, bendraujant su šios profesijos žmonėmis. Neskubrus, atsidavęs miškui ir pareigai. Pasakys – padarys, negalės – nežadės. Dar pastebėjau, kad miškininkui geriau nelipti ant kulnų, jo neskubinti. Kaip ir gydytojo. Nepamenu, kas iš ankstesniųjų miškininkystės šulų yra rašęs, kad miškininkai daugiau išminties semiasi iš pačios gamtos, miško nei iš vadovėlių. Knygos miškininkui tik šiaip – pačiai veiklos pradžiai...
Įsivaizduoju, kaip slegia miškininkus jau kelerius metus besitęsiantys išpuoliai prieš valstybinių miškų sistemą, nuolatinis jų veiklos menkinimas ir net atviras šmeižimas. Susikūrė slogus politizuotas psichologinis fonas, trukdantis susikaupti ir planuoti savo veiklą. Ne vienas miškininkų bendruomenės žmogus, ko gero, dorai net nesuvokia, kas ir ko siekia įvairiais straipsniais, pareiškimais ir demaršais. Tačiau ir vėl miškininkus gelbsti išmintis. Daugelis jų tiesiog dirba savo darbą.

Apie valstybinių miškų ir jų pareigūnų atžvilgiu rengiamus išpuolius jau galima būtų surašyti nemenką istoriją. Čia, žiūrėk, stambieji medienos perdirbėjai, susimetę į kartelį, ima kelti triukšmą dėl žaliavos stygiaus ir reikalauti sau išskirtinių tiekimo sąlygų bei mažesnių nei susiklosto rinkoje žaliavos kainų. Tuo pat metu krenta į akis, kad vidutines ir smulkias medienos perdirbimo įmones visiškai tenkina ir kainos, ir žaliavos kiekiai, kuriuos jie įgyja miškų urėdijų rengiamuose aukcionuose. Akivaizdu, kad stambieji medienos vartotojai bevelytų pelnytis vidutinių įmonių sąskaita. Kažin ar ką stebina, kad stambiųjų vartotojų orkestre pagrindiniais instrumentais jau kuris laikas griežia skandinavų interesai ir jų kapitalo įmonės.
Vos pritilus stambiųjų dramblių trimitams, veiklos ėmėsi teoretikai Lietuvos laisvosios rinkos instituto veikėjų asmenyje. Vykdydami stambiojo kapitalo lobistų misiją, jie sulipdė valstybinių miškų plataus privatizavimo traktatą. Ištisą pusmetį nenutilo ginčai spaudoje ir televizorių ekranuose. Ne tik miškininkai, bet ir politikai, visuomenės atstovai bandė įrodyti šio žingsnio pragaištingumą. Į diskusiją įsitraukė net Mokslų akademija. Garbūs akademikai kuo rimčiausiais argumentais įrodinėjo, kad privatūs miškai toli gražu ne visuomet geriausiai tarnauja visuomenės poreikiams. Vėliau pasirodė, kad ši pseudoteorinė diskusija miškininkams ir visuomenei buvo paprasčiausiai primesta.
Vėliau buvo Ūkio ministerijos demaršas. Ar tai sąmoningai, ar per nenuovokumą keliolikos privačių kompanijų parengtoje valstybės turto naudojimo apžvalgoje valstybinių miškų sektoriaus veikla buvo pateikta kaip neefektyvi ir nuostolinga. Sektinu pavyzdžiu buvo pateikti Švedijos ir Latvijos miškai. Vėliau pasirodė, kad tiek Švedijos, tiek Latvijos ir Lietuvos valstybinių miškų sektorių veiklos efektyvumo rodiklių palyginimai, švelniai tariant, buvo nekorektiški, o duomenys tiesiog laužti iš piršto. Dar pridėjus visą valstybės turtą ketinusios kontroliuoti „Visuomio“ bendrovės fantastinį projektą bei 42 miškų urėdijas, turėjusias sujungti valstybinių miškų akcinės bendrovės sukūrimo variantą, taptų akivaizdu, kokios reformos buvo brandinamos politikų ir valdininkų galvose. Reformos, kurios tikslas buvo išardyti gana efektyviai funkcionuojančią valstybinių miškų sistemą.

Medienos perdirbimo dramblių ir valdžios puolimą prieš valstybinius miškus papildė, atrodytų, sunkiai suprantamos profesijos brolių atakos. Tie profesijos broliai – tai grupė miškininkų, kurie, aplinkybėms susiklosčius, pradėjo vadovauti miško savininkų asociacijai ar pasitraukė iš aktyvesnės praktinės veiklos. Pirmųjų interesas buvo plėsti privačių miškų valdas ir, suprantama, silpninti valstybinių miškų vaidmenį. Mat jų pačių versliukas maitinasi privačių miškų mediena. Antruosius, tarp kurių ir buvę aukšti valstybinių miškų žinybų vadovai, vienijo įžeistos ambicijos.
Vargu ar dabar svarbu, kas, kada ir ką užgavo ar įžeidė. Svarbu tai, kad tos ambicijos nugalėjo prigimtinę miškininko išmintį. Imtasi tiesiog negarbingos veiklos. Pirmasis veiksmas – anoniminis skundas į svarbiausias valstybės institucijas. Valdžia, suprantama, sureagavo. Valstybės kontrolieriai ištisus metus tikrino urėdijas. Buvo surašyta audito ataskaita su gana tendencingomis išvadomis.
Deja, profesijos broliai nenurimo. Keturi „rimto kalibro“ buvę miškų žinybos vadovai atviru laišku kreipėsi į Respublikos Prezidentę. Gal keturi buvę vadovai sunerimo dėl valstybinių miškų ateities ar dėl sumanymo reorganizuoti miškų urėdijas į vieną akcinę bendrovę? Ne, apie tai nė žodžio. Atvirojo laiško tikslas – įrodyti, kokie nedorėliai yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, o ypač generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Apmaudu dar ir dėl to, kad buvę vadovai, garbūs piliečiai, nesidrovi iškraipyti faktus, mėgindami įrodyti, kaip neefektyviai ūkininkaujama valstybiniuose miškuose. Antai, buvęs žemės ūkio viceministras Algirdas Brukas, pats kadaise kuravęs šį sektorių, nuolat pažymi, kad miškininkai tapo valstybės išlaikytiniais. Girdi, valstybinės miškų tarnybos miškininkai gali naudoti miško išteklius pasitikėjimo teise, pasilikdami visas gaunamas pajamas sau bei išsaugodami urėdijoms pelno siekiančių įmonių statusą. Tačiau gerbiamas A. Brukas, švelniai tariant, klaidina visuomenę. Šių eilučių autoriui tais laikais, kai A. Brukas kuravo valstybinius miškus, teko darbuotis generalinės miškų urėdijos ekonomikos ir finansų skyriuje. Būtent tuomet miškų urėdijas buvo galima vadinti valstybės išlaikytinėmis, nes jos nemokėjo į biudžetą jokių mokesčių. Tuo tarpu pastaraisiais metais miškų urėdijos ne tik moka į valstybės biudžetą nemažus pajamų ir pelno mokesčius, bet dar savo pajamų sąskaita vykdo visus privalomuosius miško darbus.

A. Brukas priekaištauja, kad miškininkų bendruomenę kankina slogi vidaus atmosfera, demokratinių diskusijų ir debatų stoka. Ir vėl prašaunama pro šalį. Ko jau ko, o taukšti niekus miškininkai niekuomet nemėgo. Nemiela šiai profesijai ir parodomoji demokratija, kuri dažniausiai skirta ūkinei netvarkai dangstyti. Atrodytų, netrūksta ir viešų debatų, konferencijų, kuriose teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Deja, pastaruosius kelerius metus neteko šiuose renginiuose sutikti paties A. Bruko bei išgirsti jo minčių. Net paskutiniajame miškininkų sąjungos suvažiavime, įvykusiame pernai besibaigiant metams, nenuskambėjo jo žodis.
Ilgai nedavė ramybės viena mintis. Kodėl neabejotiną autoritetą tarp miškininkų turėjęs A. Brukas ūmai atsigręžė prieš savo kolegas, kurie susitelkė prieš pavojus, iškylančius valstybinių miškų sektoriui? Kodėl tiek daug pagiežos jo straipsniuose? Kodėl klaidingai interpretuojama besiklostanti padėtis ir faktai?
Atsakymą į šiuos „kodėl“ radau, susipažinęs su vieno užsakomojo darbo apie valstybinių miškų sektoriaus pertvarkos kryptis ataskaita. Dar daugiau aiškumo atsirado, kai sužinojau, kad šį darbą užsakė ir finansavo švedų kapitalo kompanijos. Švedų, kurių pastangomis buvo sužlugdytas kaimyninės Latvijos valstybinių miškų sektorius ir kurie niekaip nesugeba tokios pat antireformos inicijuoti ir mūsų šalyje.
Šio darbo (beje, jį atliko privačių miškų savininkų asociacijos vadovai ir atstovai dr. A. Brukas, dr. Stasys Mizaras, dr. Algis Gaižutis bei kiti, kurie tiesiogiai suinteresuoti valstybinių miškų išparceliavimu) ataskaitoje be jokių užuolankų yra peršamas švedų kapitalo įmonėms parankus ūkininkavimo modelis. Piešiama štai tokia valstybinių miškų ateitis: „Miškus saugo, atkuria, prižiūri, kerta ir kitaip naudoja įvairių nuosavybės formų miškų įmonės, kurioms valstybiniai miškai sutarčių pagrindu perduodami kompleksinei ūkinei veiklai konkurso keliu.“ Net neslepiama, kad užsakytojo darbo tikslas yra parengti teisines bei organizacines prielaidas tokiam, atvirai pasakius, miškų niokojimui. Vėliau šias „teisines bei organizacines prielaidas“, matyt, rengtasi įbrukti Seimui, kad būtų priimti reikiami įstatymų pakeitimai. Tačiau iškilo viena problema, kuri ir sužlugdė minėtų darbo autorių ir suinteresuotų švedų kapitalo įmonių planus. Mat Konstitucijoje nenumatytas valstybinių miškų pardavimas juridiniams asmenims, o inicijuoti jos pakeitimą nėra toks paprastas dalykas.
Taigi A. Bruko ir jo kolegų pastangomis nutapytas ateities miškų valdymo ir tvarkymo modelis atgulė į archyvą. Tačiau vargu ar greitai bus pamiršti jo autorių ketinimai išardyti gana sklandžiai ir efektyviai funkcionuojančią valstybinių miškų sistemą. Galbūt tai ir verčia šį profesijos brolį griebtis negarbingos veiklos.

„Miškai“, 2011 sausis
Dr. Kęstutis Jaskelevičius