Hibridinės drebulės sodmenų išauginimas šiltnamyje ir atviro grunto daigyne

Paskutinį kartą atnaujinta (1999-11-30) 2010-12-07

Hibridinės drebulės sėklinės kilmės sodmenys gali būti auginami atviro grunto daigyne arba šiltnamyje lysvėse ar konteineriuose. Pažangiausiu ir perspektyviausiu laikytinas drebulės sodmenų išauginimas šiltnamyje. Jis įgalina išauginti kasmet stabilų kiekį ir stabilaus pageidaujamo stambumo ir kokybės drebulės sodmenis, nepriklausomai nuo vegetacijos sezono meteorologinių sąlygų. Auginant šiltnamyje, dėl gero sėklų daigumo racionaliai naudojamos sėklos, didesnė sėjinukų genetinė įvairovė, gera standartinių sėjinukų išeiga. Reguliuojant klimatą galima tinkamai subalansuoti sėjinukų parametrus ir išeigą. Tačiau, auginant šiltnamyje, didesni išauginimo kaštai, šiltnamio plotas išnaudojamas palyginus neefektyviai, nes hibridinės drebulės sėjinukų išeiga, lyginant su kitų medžių, yra nedidelė.
Sodmenų išauginimas atviro grunto daigyne pigiausias, tačiau negarantuota darbo sėkmė, prarandama labai daug sėklų, vėsią vasarą sėjinukai nespėja užaugti iki reikiamų dydžių, maža daigų išeiga iš ploto vieneto.

Atviro grunto daigyne sunku išauginti reikiamą kiekį kokybiškų drebulės sėjinukų. Dėl mažo sėklų gruntinio daigumo, atviro lauko sąlygomis drebulės sėjinukų išeiga mažesnė nei šiltnamyje. Palankiomis oro sąlygomis 1 kv. metre pavyksta išauginti 70–90 vnt. 60–90 cm aukščio sėjinukų. Norint išauginti 10 tūkst. drebulės sėjinukų, reikėtų apie 150 m2 (atsižvelgiant į tai, kad 20–30 proc. ploto užima tarplysviai ir kitas nenaudingas plotas).
Plotas drebulės sėjinukams auginti daigyno teritorijoje turi būti parenkamas aukštesnėje vietoje, kad sumažėtų pavasarinių šalnų pavojus. Be to, turi būti apsaugotas nuo vėjų, kad mažiau išgaruotų drėgmės.  Tinka vieta šalia šiltnamių iš pietinės jų pusės.
Drebulės sėjinukams išauginti būtinas labai geras durpinis substratas. Jo storis turi būti ne mažesnis kaip 20 cm, paskleistas ant gerai drenuojamo vandeniui laidaus smėlio ir žvyro sluoksnio. Drebulės sėjinukai (kaip ir daugelio lapuočių medžių rūšių) pirmais augimo metais ypač jautrūs substrato drėgmės režimo sutrikimui – drėgmės trūkumui sėklų dygimo ir įsitvirtinimo fazėje ir vandens pertekliui – intensyvaus augimo metu. Todėl daigynas turi būti gerai drenuotas, laistymo sistema turi užtikrinti vandens tolygumą visame plote ir patogų jo kiekio reguliavimą. Purkštukai turėtų būti įrengti ne žemiau, kaip 1,3-1,5 m aukštyje, kad vanduo būtų toliau ir tolygiau išpurškiamas ir kad išaugę drebulės sėjinukai netrukdytų vandens purškimui.  Purkštukai turi būti smulkialašiai, bet ne rūkiniai. Purkštukų išdėstymo atstumai  derinami prie siurblio galingumo. Geriau tinka mažo liejimo spindulio, bet tanki purkštukų sistema. Purkštukai turėtų būti išdėstyti  kas 2–3 m, vienodu atstumu eilėse ir tarp eilių, šachmatiškai, ir užtikrinant, kad kiekvieno purkštuko laistomas plotas būtų dengiamas (ne mažiau 10 proc. spindulio) aplink esančių 4-ių purkštukų laistymo zonomis. Tolygiausią laistymą užtikrina mobili laistymo sistema – išilgai lauko judantis rėmas su persidengiančio išpurškimo purkštukų eile. Vandenį į laistymo sistemą turi tiekti atskiras pakankamai aukštą ir visada pastovų spaudimą sukuriantis siurblys. Pageidautina įrengti automatizuotą laistymą su keičiamais režimais, reguliuojamais pagal substrato drėgmę, oro temperatūrą ir sėjinukų drėgmės poreiki skirtingose augimo fazėse.

Rekomenduojama auginti apie 90–120 vnt. sėjinukų 1 m2 šiltnamio lysvės (1 pav.). Sėjinukų optimalus aukštis – 60–100 cm. Norint išauginti 10 tūkst. drebulės sėjinukų, reikėtų apie 130 m2 šiltnamio (atsižvelgiant į tai, kad 30 proc. ploto užima tarplysviai ir kitas nenaudingas plotas).

Drebulės sėjinukams auginti reikia atskiro šiltnamio, nes jame būtina sudaryti optimalų mikroklimatą, taikyti specialiai drebulei auginti skirtas priežiūros priemones. Geriausiai tinka blokinio – arkinio arba angarinio tipo metalinės arba medinės konstrukcijos šiltnamis, kuriame 1 m2 žemės tenka 3,5 m3 oro. Taip  susidaro stabilesnės ir palankesnės mikroklimato sąlygos: geriausias oro ir dirvos temperatūros, drėgmės, šviesos bei anglies dvideginio pasiskirstymo režimas. Šiltnamio aukštis turi būti ne mažesnis kaip 4 m, o plotis – kaip 5 m; tai įgalina naudoti techniką įvairiuose sėjinukų išauginimo darbuose. Šiltnamiams dengti tinka ne plonesnė kaip 120 mikronų polietileno plėvelė, nes ji turi atlaikyti vėjo, lietaus, krušos bei sniego poveikį. Eksploatuojant plėvelės elastingumas ir skaidrumas mažėja, todėl ją naudoti galima tik vieną sezoną. Vėdinimo langai turi būti įrengiami kuo aukščiau, kad vėdinant išgaruotų kuo mažiau drėgmės. Šiltnamis turi būti pastatytas ant laidaus vandeniui arba ant nudrenuoto dirvožemio apsaugotoje nuo vėjų vietoje: tai leistų išvengti per didelio vėdinimosi ir šiltnamio dangos pažeidimų.
Laistymo sistema įrengiama ir plotas ruošiamas analogiškai, kaip ir atviro daigyno atveju. Tačiau patogiausia, kai laistymo sistema pakabinama 2 m aukštyje.

Substratui naudojamos aukštapelkių durpės, kurių susiskaidymo laipsnis yra 5–10 proc. Jos pasižymi pluoštine struktūra (kuri lemia gerą šaknų išsivystymą), dideliu higroskopiškumu, poringumu, ir kt. Tokiose durpėse susidaro palankus vandens ir oro balansas net ir esant ribiniam substrato drėgnumui. Gera absorbcija leidžia augalams pakęsti stiprią druskų koncentraciją, o nemažas fenolio junginių kiekis stabdo ligų plitimą. Svarbi substrato savybė, nulemianti augalų maisto medžiagų įsisavinimą, yra rūgštingumas. Tinkamiausia substrato reakcija auginti šiltnamyje drebulės sėjinukus – silpnai rūgšti pHKCl – 5. Toks rūgštingumas pasiekiamas atitinkamai pakalkinus substratą. Į 1 m3 durpių įterpiama apie 4–5 kg kreidos ar kalkių.
Kadangi aukštapelkių durpės turi labai mažai maistinių medžiagų, todėl jos turi būti praturtinamos makro ir mikro trąšomis. Iš azotinių trąšų labiausiai tinka amonio salietra arba karbamidas, iš fosforinių – granuliuotas paprastas arba dvigubas superfosfatai, iš kalio trąšų – kalio sulfatas. Ruošiant substratą būtina naudoti tik sausas ir birias trąšas, nes priešingu atveju trąšos blogai išsimaišo su durpe, o vandens sąskaita padidėjęs svoris nebeatitinka reikiamos trąšų įnešimo normos. Drebulės sėjinukams auginti substratas ruošiamas į m3 įnešant: 0,17 kg N, 0,50 kg P, ir 0,50 kg K kg trąšų veikliąja medžiaga. Iš mikro trąšų naudojamos vario, mangano, magnio ir boro trąšos. Mikroelementai atiduodami sausų trąšų pavidalu – sumaišant jas su pjuvenomis ir paskleidžiant ant paruoštų lysvių paviršiaus. Į kiekvieną m3 durpės turi būti įnešta 15 g vario, 15 g mangano ir 15 g magnio sulfatų bei 10 g boro rūgšties.
Substratas gali būti naudojamas ne daugiau kaip 5-erius metus, kasmet papildomai paskleidžiant  5 cm storiu naujų durpių sluoksnį. Kultivatoriumi naujos durpės sumaišomos su senuoju substratu ir patręšiama, normas nustatant pagal kasmetinių dirvožemio analizių duomenis, o kalkių kiekis skaičiuojamas tik papildomam durpių kiekiui (kalkinti pernykščių durpių sluoksnio nebereikia).
Substrato ruošime naudojamas ir mechanizuotas, ir rankų darbas. Durpės suvežamos ir išverčiamos į krūvas. Paskleidžiama 20 cm sluoksniu ir išlyginama buldozeriu. Freza (arba kultivatoriumi) substratas permaišomas, supurenamas ir išlyginamas jo paviršius. Rankomis išrenkamos šaknys, akmenys ir kitos pašalinės priemaišos. Trąšos įterpiamos visą plotą 3 kartus kultivuojant ir 2 kartus išakėjant, tačiau  tolygiausiai pasiskleidžia išberiant rankomis kiekvieną trąšą atskirai.
Drebulės sodmenis geriausiai auginti lysvėse, nes taip pagerinamas perteklinio vandens drenavimas į tarplysvius sėklų dygimo ir įsitvirtinimo stadijoje, kai būtina daug laistyti, bei vėliau intensyvaus augimo stadijoje, kai vandens perteklius ypač kenksmingas.  Pravažiuojant traktoriumi, kurio tarpuvėžis apie 1 m pločio, ratais įspaudžiamos vėžės, tuo suformuojant lysves. Lysvių paviršius galutinai išlyginamas rankiniais grėbliais ir sutankinamas rankiniu arba agreguotu su traktoriumi volu. Lysvių paviršius formuojamas kuo lygesnis ir be nuolydžių, kad lomose nesikauptų drėgmės perteklius, o iškilimuose nebūtų per sausa. Šie netolygumai ypač pasireiškia durpiniuose substratuose esant nepakankamam drenavimui.
Paruošus lysves, substratas laistomas, kol vanduo tolygiai sudrėkina durpių sluoksnį.
Sėklos sėjamos į griovelius, nes juose geriau išsilaiko drėgmė ir dygstančioms sėkloms bei gležniems daigams susidaro mažesnis pavojus išdžiūti. Be to, palengvėja ravėjimas ir sėjinukų iškasimas. Į kiekvieną lysvės metrą, naudojant šabloną  (galima naudoti  4 cm storio ir 10 cm pločio lentą) įspaudžiami penki 10 cm pločio ir 2 cm gylio skersiniai grioveliai (2 pav.). Tai atlikus, sėja pradedama tą  pačią dieną, kad durpės nespėtų apdžiūti.

Dr. Vytautas Suchockas
Dr. (hp) Alfas Pliūra
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institutas

„Mūsų girios“ info