Miškų problemas reikia spręsti kartu

Paskutinį kartą atnaujinta (1999-11-30) 2010-11-29

I.Degutienė neslepia, kad, kalbėdama šiuo klausimu su ūkio ministru, pirmiausia jo pasiteiravusi: ar buvote kartu susėdę su generaliniu urėdu ar jo atstovais aptarti galimos reformos modelių ir reikalingumo? Pasirodo, jokio rimto pokalbio nebuvę, urėdai esą nebuvę pakviesti nei pas ministrą, nei pas premjerą.

– Kaip Jūs vertinate kilusį ažiotažą dėl miškų valdymo modelio? Kiek pagrįsti siekiai keisti dabartinį modelį kitu, ar iš tiesų naujas valdymo modelis pakeis situaciją?

– Man iš tiesų keista, kad jau dvejus metus taip norima reformuoti iki šiol, atrodo, tikrai neblogai veikusią valstybinių miškų ir urėdijų sistemą. Keisčiausia, kad tie reformų modeliai nuolat kinta. Jei gerai pamenu,iš pradžių 42 urėdijas buvo siūloma sujungti į 9 ar 7 urėdijas. Vėliau Laisvosios rinkos institutas paskelbė savo analizę, kaip neva blogai tvarkomasi valstybės miškuose, ir pasiūlė vienintelę išvadą – valstybinius miškus privatizuoti. Tada vėl buvo grįžta prie ankstesnių kalbų ir siūlymų, urėdijų pavaldumą, jų turtą bei valstybinius miškus iš Aplinkos ministerijos perduoti Žemės ūkio ministerijai. Dar vėliau Ūkio ministerija pasiūlė urėdijas pertvarkyti į akcines bendroves. Matant visa tai, kai per dvejus metus paskubom siūloma tiek modelių, atsiranda nemaloni abejonė, kad nelabai žinoma, kur norima nueiti, bet svarbiausia – pakeisti tai, kas jau yra, kas veikia ir neblogai veikia.

– Ar padėtis su dabartiniu valdymu urėdijose iš tiesų tokia prasta, kokie didžiausi rūpesčiai, kokias problemas pirmiausia reikėtų spręsti miškų urėdijoms?

– Žinoma, visada yra kur tobulėti, o ir patys miškininkai sako, kad mato nemažai kelių ir galimybių, kaip keisti ir tobulinti savo darbą. Todėl tikrai nenoriu ir negaliu sakyti, kad valstybinių miškų tvarkymas šiandien jokių problemų nekelia. Tačiau bet kokia reforma ar permaina galima tik tuomet, jei aiškiai žinome, kad po jos tikrai bus geriau. O jei nebus? Jei nutiks taip, kaip kaimyninėje Latvijoje, kur po reformų tarptautinis auditas sustabdė Latvijos valstybinių miškų sertifikato galiojimą. Kas tuomet prisiimtų atsakomybę? Labai pamokantis yra ir Nyderlandų valstybės pavyzdys: Nyderlandų miško taryba įkurta XIX amžiaus pabaigoje, kai dėl milžiniškos medienos paklausos Nyderlanduose išnyko miškai. Tuomet tarnyba pirmus 3 dešimtmečius ėmėsi vien miškų atkūrimo. Ir dabar Nyderlandai yra atsisakę ambicijų konkuruoti su didžiaisiais medienos tiekėjais, nes pagrindinis tikslas yra natūralių mišrių miškų atkūrimas – olandai nebenori kartoti savo liūdnos patirties.

– Jei panaikinsime valstybės miškus ir dalį jų leisime privatizuoti, ar po dešimtmečio Lietuva neliks plynu lauku? Ar mūsų verslininkų mentalitetas yra pribrendęs elgtis su gamtos turtais atsakingai?

– Eksperimentuoti su tuo, kas labai svarbu daugumai piliečių, tikrai negalima, tuo labiau su tokiu valstybės turtu kaip miškai, nes visi žinome, kad normaliam miškui ataugti reikia šimto metų – trijų žmonių kartų! Suprantu miškininkų ir kitų piliečių baimę, kad už visų įvardijamų reformų modelių slypi noras privatizuoti valstybinius miškus, nes, kaip minėjau, Laisvosios rinkos institutas ir jį remiantys verslininkai tai deklaruoja
atvirai. Todėl buvau susitikusi su ūkio ministru, iš kurio vadovaujamos ministerijos mus ir pasiekia visi siūlomi reformų modeliai, ir tiesiai paklausiau: ar tikrai nesiekiama privatizuoti valstybinių miškų? Ūkio ministras mane patikino, kad tokių tikslų tikrai nėra, kad jis aiškiai mato, jog valstybės miškai yra daug geriau tvarkomi už privačius, bet ministrą jaudina sklindančios kalbos apie miškininkų korupciją. Ūkio ministras
man irgi paminėjo tą garsų kažkieno viešai paleistą posakį, kad niekur nerasi tiek naujų visureigių kaip miškininkų suvažiavimuose. Jis sakė manantis, kad leidus medieną pardavinėti vadybininkams, kurie veiktų skaidriai ir savo veikloje taikytų modernius metodus, valstybės biudžetas žymiai papilnėtų.

– Miškininkai taip pat siekia, kad jų veikla būtų kuo skaidresnė, idant neatrodytų, jog jie lobsta parduodami valstybės mišką bei važinėjasi neteisėtais būdais uždirbtais visureigiais. Gal reikia valstybinėms institucijoms susėsti ir išsikalbėti, ką ir kur reikia tobulinti?

Kaip sako mūsų liaudies išmintis: pjauti galima tik devynis kartus pamatavus, o ne išdegusiomis akimis. Manau, kad toks valstybės institucijų nesusikalbėjimas yra neigiamas pavyzdys. Garbės nedaro ir visos užkulisinės kalbos apie galimą urėdų korupciją: jei yra konkrečių faktų – jie privalo būti ištirti ir kaltieji nubausti. Kita vertus, nesu tikra, kad vieno kito miškininko neskaidrus veikimas yra rimtas pagrindas iš esmės keisti veikiančią sistemą – gal užtenka pakeisti tik neskaidrius asmenis? Pažįstu nemažai miškininkų ir galiu drąsiai sakyti, kad  dauguma jų yra padorūs ir geri žmonės: dauguma jų savo profesiją rinkosi ne dėl materialinės naudos, o iš meilės miškui, gamtai, Tėvynei. Todėl sakiau ir vyriausybės nariams – abi pusės turi susėsti kartu ir labai rimtai aptarti
skaidresnio miško pardavimo galimybes, ir tokios iniciatyvos turi imtis aukštesnės vykdomosios valdžios institucijos – ministerijos ar vyriausybė. Turiu vilties, kad galima susitarti, nes, kiek žinau, miškininkai sutinka, kad jų sistemą galima tobulinti ir skaidrinti: generalinis urėdas Seimo Aplinkos apsaugos komitete sutiko su siūlymais parduoti medieną per biržą.

– Kokių priemonių reikia imtis, kad išsaugotume Lietuvos miškus nuo besaikio kirtimo? Ar leisime keroti gamtosaugos nihilizmui?

– Nesu specialistė ir tikrai negaliu spręsti apie konkrečias priemones. Tačiau matau tą patį, ką mato ir dauguma žmonių: valstybės miškai tvarkomi daug geriau nei privatūs,
kur, deja, neretai siekiama vieno tikslo – greito ir gausaus praturtėjimo. Žinoma, tikrai ne visi privačių miškų savininkai taip elgiasi. Yra ir nemažai sektinų pavyzdžių ir žmonių, kurie brangina savo tėvų ar protėvių sodintą ir puoselėtą mišką. Tačiau tenka pripažinti ir tai, kad bendra neigiama tendencija, šiandien vyraujanti Lietuvoje, – gyventi kuo geriau bet kokia kaina – neaplenkė ir miškų sektoriaus: svarbu išpjauti ir parduoti, o atsodinimu tegu rūpinasi kiti. Yra ir dar viena rimta problema, apie kurią mažai kas kalba, bet kurią reikia skubiai spręsti: Lietuvoje yra labai nemažai niekam nepriklausančių miškų, kurių niekas netvarko metų metus – nei valstybė, nei savininkai. Tai tarsi savotiška „niekieno žemė“. Šie miškai neva skirti kompensacijai tiems, kuriems pabaigus žemės reformą neliks grąžinamos žemės. Miškininkai išgyvena, kad žemės grąžinimas užsitęsė, tie miškai niekieno netvarkomi ir neprižiūrimi, tad nėra atsakingų už tai, kas ten vyksta. Atkreipiau vyriausybės dėmesį, kad tokia padėtis negali užsitęsti, kuo greičiau turi paaiškėti šių miškų tikrasis savininkas, kuris už juos ir turės prisiimti atsakomybę.
O jei keroja gamtosaugos nihilizmas, kaip jūs sakote, tai čia jau yra bendra visų mūsų
problema. Visų, kurie abejingai žvelgiame į daromus pažeidimus. Nes padaryta žala miškui ir kraštovaizdžiui yra sunkiai atitaisoma. Juos naikindami naikiname savo lietuvišką tapatybę, charakterį, visos Lietuvos veidą, pagaliau kenkiame savo fizinei ir dvasinei būsenai. Nes medžiai ir vanduo valo orą, kuriuo kasdien visi kvėpuojame, saugoja mūsų planetą nuo išnykimo.

– Visame šiame sąmyšyje akcentuojamas valstybės biudžetas ir lėšos už parduotą medieną. Tylima apie miško išsaugojimą ir jo puoselėjimą. Kas Jums yra miškas – tik ekonominė sąvoka ar gamtos dovana, kuria privalome rūpinti ir ją išsaugoti?