Geriau namie „iš kelmo spirta", negu toli už auksą pirkta

Paskutinį kartą atnaujinta (1999-11-30) 2010-11-24

Spalio pradžioje Vyriausybės patvirtintoje ir Seimui svarstyti pateiktoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje didelė reikšmė teikiama platesniam vietinių išteklių panaudojimui ateities energetikoje. O lapkričio pirmosiomis dienomis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas įregistravo svarstymui Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą. Šis įstatymas bus pagrindas plėtoti įvairias alternatyvių šaltinių energijos rūšis, tarp kurių Lietuvoje didžiausią potencialą turi panaudojimas kurui šildymo katilinėse ir kogeneracinėse šilumą ir elektrą tiekiančiose jėgainėse, pakeičiant iki šiol naudojamas importuojamas dujas ir kitas iškastinio kuro rūšis.

Mąstant apie ateitį ir intensyvesnį medienos išteklių panaudojimą, aktualus spalio 15 d. „Litbiomos" kartu su Šiaulių miškų urėdija surengtas seminaras „Kelmų, kaip atliekinės medienos, naudojimas biokuro gamyboje".

Ką turime, ką prarandame

Seminare kalbėta ne tik apie kelmus. Pasak „Litbiomos" prezidento Remigijaus Lapinsko, šilumos gamintojai, taigi ir vartotojai, už importuojamas dujas centralizuotai šilumai gaminti kasmet sumoka 1,5 mlrd. litų, kurie išplaukia į užsienį, užuot likę Lietuvoje ir įsilieję į šalies ūkį. Be to, kūrenti katilines biokuru pastaraisiais metais kainuoja 2-3 kartus pigiau negu dujomis.

Užpernai atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje nepanaudojamas ekonomiškai pagrįstas biokuro potencialas (miško kirtimo atliekos, plantacijų želdiniai, šiaudai, komunalinės atliekos) per metus sudaro 490 000 tonų naftos ekvivalento (1 tne prilygsta 5 ktm medienos). Vadinasi, turimas potencialas, neįskaitant kelmų, leistų Lietuvoje 70 proc. centralizuotos šilumos pagaminti iš biokuro. Energetikos instituto skaičiavimais, be šilumos, kogeneracijos būdu iš biomasės galima gauti dar iki 300 MW elektros.

Pernai pas mus tik 19 proc. centralizuotos šilumos pagaminta iš biokuro, o Švedijoje - daugiau kaip du trečdaliai, iš dujų - vos 2 proc. Šiemet, pradėjus naudoti daugiausia biokurą Radviliškio katilinėje ir modernizavus šilumos ūkį kai kur kitur, manoma, biokuro dalis pasieks 20-21 proc. 2012 m. turėtų pradėti veikti biokurą deginančios kogeneracinės jėgainės Šiauliuose, Alytuje, panašią nutarta statyti Kaune (Petrašiūnuose), taigi tikėtina, kad minėtas procentas didės. Vis dėlto šilumos ir kartu elektros ūkio perėjimas prie biokuro vyksta lėtokai. Savo planus vykdo ir dujininkai: tame pačiame Kaune „Gazpromo" valdoma Termofikacijos elektrinė statys naują dujomis kūrenamą kogeneracinę jėgainę.

Kas aprūpins biokuru?

Paimti miškuose liekančius biokuro išteklius nėra paprasta. Kad tai apsimokėtų, reikia brangiai kainuojančią techniką išnaudoti produktyviai, tinkama apkrova. Pavienės urėdijos to nepajėgs; pavyzdžiui, Šiaulių urėdija, pasak urėdo Stasio Pališkio, patiekti perdirbimui gali tik 10 000 kub. m medienos atliekų, todėl šioje srityje reikalingi centralizuoti sprendimai.

Kitas dalykas, kad katilinės už patiekiamą biokurą moka labai mažą kainą, vargiai padengiančią gamybos sąnaudas. Susidaro paradoksali padėtis: biokuro pasiūla šiandien didesnė negu paklausa, pardavėjai, siekdami parduoti kurą, konkursuose patys mažina kainą tiek, jog gamyba tampa nebeapsimokanti, ir gali atsitikti taip, kad vartotojams biokuro ims trūkti. Tai rodo, jog biokuro rinka šiandien per maža, kuro tiekėjų konkurencija nenormaliai didelė. Gamybos sąnaudos daug priklauso nuo transportavimo, sandėliavimo kaštų, todėl dėl pernelyg žemų kainų žaliava paimama iš patogiausių šaltinių, arti kelių esančių kirtimo biržių, o atokiose, sunkiau prieinamose vietose ji paprastai paliekama pūti. Ateityje besikeičianti rinka tą kainodarą turėtų subalansuoti.

Kodėl biokuro naudojimas auga lėtai? Pagrindinis biokuro naudotojas - centralizuoti šilumos tinklai. Šio sektoriaus problema - biomasei pritaikytos įrangos trūkumas. Yra didelių katilinių, kurios gali greitai pereiti prie alternatyvaus kuro. Pavyzdžiui, Utenos įmonė gali naudoti skystąjį kurą ir biokurą, atsižvelgdama į tai, kas tuo metu patogiau, pigiau, paprasčiau. Vis dėlto apskritai centralizuotoms katilinėms pertvarkyti ar naujoms statyti reikia nemažų investicijų.

Individualių vartotojų sektorius itin konservatyvus. Apie 70 proc. namų ūkių, pirmiausia kaimo vietovėse, kūrena malkas; toks šildymas neefektyvus, netaupus. Naujoms perdirbto kuro rūšims, pvz., pjuvenų granulėms, pritaikytos įrangos yra, tačiau pakeisti ja seną sovietinių laikų katilą daug kam brangu. Vis dėlto ir smulkusis vartotojas - gyventojai, kaimo vietovių įstaigos (mokyklos, ambulatorijos ir pan.) ateityje turėtų pereiti prie biokuro.

Užmojai dideli

Energetikai tikisi, kad 2020 m. Lietuvoje jau 60-70 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos bus gaunama deginant biokurą. Įgyvendinant tokius lūkesčius, svarbu ne tik naujų katilinių statyba, ne tik pažangą skatinančios priemonės, kaip kad subsidijos, ES reikalaujamas įvesti akcizas iškastiniam kurui ir kt. Seimo narys J. Šimėnas pabrėžė, jog būtina privataus verslo pagrindu veikianti biokuro logistikos sistema, lokalizuota visuose šalies regionuose, gal panaši į kažkada buvusį naftos kuro tiekimo tinklą, kai kiekviename rajone buvo naftos bazė. Kad katilinės neužgestų vidury žiemos, tam tikri logistikos centrai turėtų kaupti biokuro atsargas. Jų sandėliai galėtų būti nenaudojamuose gamybos pastatuose, buvusiose dirbtuvėse ir pan., kur yra tinkama infrastruktūra.

Kalbant apie perspektyvius biokuro šaltinius, prisiminti nuosavybei atkurti rezervuoti miškai - 240 000 ha visiškai nenaudojamų, medienai pūti paliktų miškų. Būtina nedelsiant baigti restituciją ir likusius miškus perduoti urėdijoms. Tačiau procesas įstrigo panaikinus apskritis ir šią problemą perdavus Nacionalinei žemės tarnybai.

Gausinant biomasės išteklius ateityje, R. Lapinsko nuomone, didžiausią vaidmenį vaidins ne miškai, o nenaudojamos žemės. Jų Lietuvoje yra šimtai tūkstančių hektarų. Kokias energetines kultūras tose plynėse įveisti ir auginti - gerų atsakymų gali būti įvairių.

Pagaliau apie kelmus

Panaudoti kirtaviečių kelmus biokurui gaminti - pas mus naujiena. Skandinavijoje, ypač Suomijoje, tai daroma jau gal 10 metų, ir vis intensyviau. Tiesa, pokario metais Lietuvoje trūkstant medienos buvo bandomas kelmams rauti sukonstruotas rankinis įtaisas, bet ūkyje jis neprigijo. Turbūt šiame seminare pirmą kartą išsamiai kalbėta apie kelmų panaudojimą biokurui. Į šį klausimą gilinosi dr. Marius Aleinikovas, Miškų instituto mokslo darbuotojas. Jis pateikė labai skirtingus kelmų biomasės duomenis iš įvairių literatūros šaltinių: nuo 10 iki 30 proc. stiebo tūrio. Pasaulinėje miškų apskaitoje priimti tokie normatyvai: spygliuočių kelmai (požeminė biomasė) - 26 proc., lapuočių - 17-25 proc. stiebų biomasės.

Yra argumentų už ir prieš kelmų panaudojimą biokurui. Kelmo mediena tankesnė, todėl kaloringesnė nei kitų medžio dalių. Kelmas supūva per 60 metų; lėtai irdamas, jis ilgą laiką turtina maisto medžiagomis dirvą naujai medžių kartai. Kelmus raunant, jos atimamos iš miško, be to, kirtavietėje suardoma dirvožemio paklotė, gyvoji danga, pakenkiama biologinei įvairovei, suintensyvėja maisto medžiagų skaidymas ir išplovimas, gali pasireikšti dirvožemio erozija, o sandėliuojant kelmus kirtavietėje gali privisti miško kenkėjų. Kita vertus, išrovus kelmus, sumažėja šakninės pinties infekcijos pavojus, pagerėja savaiminis miško atžėlimas, su kelmais išnešamas azotas, skatinąs eutrofizaciją... Žodžiu, naudoti kelmus biokurui gali būti ir skatintina, ir neleistina, nelygu miškas ir ekonominiai sumetimai.

Kelmų biokuro „kombinatas" miške

Kaip veikia medienos smulkintuvai, sudrožiantys šakas ir gana storus rąstus į skiedras kurui, žino daugelis ir nespecialistų. Kelmų perdirbimo technologija sudėtingesnė. Su ja seminaro dalyviai galėjo akivaizdžiai susipažinti Šiaulių urėdijos Vainagių girininkijos miške. Pirmiausia tam tikslui pritaikytu ekskavatoriumi arba buldozeriu kelmai išraunami ir, kaip rekomenduojama, 6 mėnesiams paliekami sukrauti krūvose. Per tą laiką lietus nuplauna didumą žemių, o kelmai, skirtingai nei kitos atliekos, lietuje neįmirksta.

Plačioje Vainagių miško laukymėje dirbo UAB „Kietasis biokuras" mobilūs agregatai, sudarydami ištisinę technologinę liniją. Iš pradžių medvežio manipuliatorius griebia iš didelės kaugės kelmus ir krauna į „Husmann" trupintuvą, kur kelmai sutraiškomi tarp dviejų dantytų būgnų. Susmulkinti gabalai transporteriu paduodami į „Doppstadt" besisukantį sijojimo būgną. Čia atskiriamos žemės ir kitos smulkios priemaišos, o švari kelmų mediena transporteriu keliauja į „Doppstadt" smulkintuvą, kur jau galutinai susmulkinama į norimo stambumo frakcijas. Transporteriu gatavas kuras paduodamas į aikštelę, iš kur plačiakaušiu ekskavatoriumi semiamas ir perpilamas į transporto mašiną.

UAB „Kietasis biokuras" kol kas vienintelė Lietuvoje ėmėsi doroti kelmus. Beje, čia pat aikštėje dirbo ir du automobilių bazėje sumontuoti smulkintuvai, perdirbantys įprastines kirtimo atliekas.

Laimima keleriopa nauda

Ką gi duoda biokuro alternatyvos pasirinkimas? Ekonominę naudą (šalies energetika gali laimėti kasmet iki milijardo litų, juntamai pagerinti importo ir eksporto balansą). Energetinį saugumą. Ekologinį balansą (biokuro naudojimas yra uždaras anglies apykaitos aplinkoje ciklas ir nedidina „šiltnamio" dujų koncentracijos, kaip kad deginamas žemės gelmių kuras). Socialinę naudą (pigesnę šilumą, darbo vietas kuro sektoriuje, pragyvenimą ne vienam tūkstančiui žmonių) ir kt.

"Miškai" info