Vokietijoje miškininkai remiami, Lietuvoje stumiami į bankrotą

Paskutinį kartą atnaujinta (1999-11-30) 2010-11-18

Daugelį metų nesibaigiančias diskusijas dėl Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus valdymo, veiklos efektyvumo, reformų būtinybės galima būtų įrašyti kaip privalomą klausimą ne tik dabartinei politikų ir valdininkų kartai, bet ir jų įpėdiniams. Viskas vyksta panašiai, kaip rašytojo Vytauto Almanio papasakotoje istorijoje apie Altajaus miškininkų profsąjungos susirinkimus, kurių dienotvarkėje visada būdavo klausimas apie duobės užlyginimą prie įėjimo į vietinio miškų ūkio kontorą. Ta duobė greičiausiai ir dabar dar neužlyginta, o kas laukia Lietuvos valstybinių miškų taip pat nėra aišku.Valstybinio miškų ūkio kritikai savo priekaištus dažnai grindžia, neva, kitų šalių patirtimi, kur dėka sėkmingų reformų nuo medžių doleriais ir eurais sninga.

Bet kaip sakoma - geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Šių metų rugsėjo 19 - 25 d. Vokietijoje lankėsi Lietuvos miškininkų ir mokslininkų grupė, kurios dalyviai susipažino su Brandenburgo, Saksonijos - Anhalto ir Tiuringijos žemių miškų ūkių valdymo sistemomis. „Žalioji Lietuva" kalbėjosi su šios išvykos dalyviu, Ukmergės miškų urėdijos urėdu Vigantu Kraujaliu.

Vokiečiams ekonominis efektyvumas nėra svarbiausias

„Išvykos metu galėjome įsitikinti, kad ir Vokietijoje nėra to „vieno vienintelio" teisingo miškų valdymo modelio, kurį įdiegus valstybinis miškų sektorius užpiltų valstybės biudžetą pinigais, verslininkus pigia mediena, o visuomenę džiugintų gražiai prižiūrėtais miškais", - sakė Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis. Pagal administracinį suskirstymą Vokietiją sudaro 16 žemių („landų"), kur valstybinių miškų valdymo principai yra panašūs, tačiau esama ir nemažai skirtumų, kuriuos nulemia tradicijos, ūkininkavimo sąlygos, vietinės valdžios sprendimai ir pan. „Galima sakyti, kad pertvarkydami miškų valdymą, vokiečiai nedaro revoliucijų, o eina evoliucijos keliu, atsižvelgdami į valstybinei miškų sistemai keliamus pagrindinius reikalavimus ir specifines sąlygas, būdingas konkrečiai vietovei, - sakė miškų urėdas. - Pavyzdžiui, nei vienoje iš trijų aplankytų Vokietijos žemių į pirmą vietą nekeliamas valstybinio miškų ūkio ekonominis aspektas, kad miškininkai bet kuria kaina siektų pelno. Jiems daug svarbiau - pavyzdingai tvarkomi miškai ir vietinių medienos perdirbimo įmonių aprūpinimas mediena, nes aiškiai suvokiama, kad miškai turi teikti gamtosauginę ir socialinę naudą, o pridėtinę vertę kurti medienos perdirbimas, o ne miškininkystė". Pavyzdžiui, Tiuringijoj kiekvienas nukirstas ir perdirbtas kubinis metras medienos duoda 110 eurų pajamų, medienos pramonės metinė apyvarta sudaro 2 milijardus eurų, mokesčiai į biudžetą - 250 mln. eurų. Todėl niekas nekelia panikos, kad miškus valdančiai ir prižiūrinčiai valstybės įmonei kasmet iš biudžeto skiriamos dotacijos. 2009 m. Tiuringijoj iš biudžeto miškininkams skirta - 44 mln., Brandenburgo žemėj - 50 mln., Saksonijos - Anhalto žemėj - 26 mln. eurų. Dotacijos sudaro apie pusę valstybinių miško įmonių apyvartinių lėšų.

Aišku, vokiečiai siekia, kad miškų ūkis dirbtų kuo pelningiau, tačiau dėl to neatleidinėja darbuotojų, stengiasi, kad mediena liktų jų žemėje, nors pirkėjai iš svetur siūlytų ir didesnę kainą. Brandenburgo žemėje net nerengiami medienos pardavimo aukcionai, nes miškininkai žino vietinių medienos perdirbėjų poreikius ir jiems parduoda medieną. Kartais vykdo telefonines medienos perdirbėjų apklausas. Jeigu taip elgiasi racionalūs ir pragmatiški vokiečiai, vadinasi jie gerai suvokia, kad miškų ūkis nėra ta sritis, iš kurios galima tikėtis tiesioginės ekonominės naudos. Šiuo aspektu situacija Lietuvoje nėra palanki miškams. Lietuvos valstybinis miškų ūkis (priešingai nei Vokietijoje) dirba pelningai, dotacijų iš valstybės neprašo, tačiau dėl nuolatinių reikalavimų efektyvinti ekonominę veiklą ir didinti įmokas į valstybės biudžetą, iškyla grėsmė, jog valstybinis miškų ūkis bus nuskurdintas, o miškai nualinti. Galiausiai gali nukentėti ne tik gamta, visuomenės interesai, bet ir ekonomika, jei dėl trumpalaikių tikslų bus sutrikdytas stabilus medienos tiekimas pramonei. "Tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje medienos tiekimo stabilumas perdirbimo pramonei užtikrinamas valstybinių miškų dėka, - sako V. Kraujalis. - Pačiame ekonominės krizės įkarštyje, nukritus medienos kainoms, Lietuvos privačių miškų savininkai buvo nustoję pardavinėti medieną, ir tik miškų urėdijų dėka nesustojo medienos perdirbimo įmonės. Tiuringijos žemėje apie 42 proc. miško savininkų savo miškuose nevykdo jokios veiklos, panaši situacija ir kitur, todėl miškininkai glaudžiai bendradarbiauja su privačių miškų savininkais, skatina kooperaciją ir veiklą privačiuose miškuose, nes dėl to pagerėtų pramonės aprūpinimas mediena ir privačių miškų priežiūra.

Svarbiausia - išlaikyti ūkininkavimo miškuose kompleksiškumą

„Vokietijoje (kaip ir Lietuvoje) miškas suvokiamas kaip vieninga nedaloma sistema, todėl miškininkai valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą - veiklą, apimančią miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, miškų išteklių naudojimą, prekybą mediena bei miško ištekliais", - sakė V.Kraujalis. Vokietijos miškininkai vykdo ir kitas, su valstybiniais ir privačiais miškais susijusias funkcijas: vykdo visų miškų kontrolę, miško savininkų švietimą, teikia paslaugas ir konsultacijas privačių miškų savininkams, vykdo moksleivių aplinkosauginį švietimą, prižiūri miškų kelius, stebi ir nustato gaisrų židinius, vysto turizmą ir pan. Daugelį šių veiklų finansuoja žemių vyriausybės iš savo biudžetų.

Lietuvoje labai dažnai galima išgirsti pasiūlymus vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę, nes dėl to padidėtų miškų sektoriaus veiklos efektyvumas. Galima sakyti, kad lietuvių delegacijos aplankytose Vokietijos žemėse miškus ir tvarko valstybės įmonės, tačiau matome, kad jos dirba nuostolingai ir yra dotuojamos iš biudžeto. Urėdo nuomone, tai akivaizdus įrodymas, kad 42-jų miškų urėdijų pertvarkymas į vieną įmonę neduotų jokio ekonominio efekto ir Lietuvoje. Tai būtų tik bereikalingas iškabų keitimas ir kėdžių perstumdymas, o pinigų dėl to daugiau neatsirastų. Vokietijos miškininkai atlieka daug valstybės deleguotų funkcijų, kurių vykdymui už parduotą medieną gautų pinigų neužtenka, todėl jiems skiriamos dotacijos iš biudžeto. Miškininkams net nurodytas darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Taip sprendžiamos ir socialinės (užimtumo) problemos.

Daugelio funkcijų vokiečių miškininkai iš viso neatliktų, jei negautų kompensacijų iš biudžeto. Net miško nesodintų. „Todėl yra du būdai, kaip Lietuvos miškininkai gali daugiau mokesčių sumokėti į valstybės biudžetą: pirma, nevykdyti kai kurių funkcijų (neremontuoti kelių, negesinti gaisrų, neskirti lėšų poilsinių miškų tvarkymui ir pan.), antra, didinti kirtimų apimtis, - teigė Vigantas Kraujalis. - O teiginiai, kad įvykdžius kažkokias reformas, miškininkai į biudžetą sumokėtų šimtus milijonų, yra niekuo nepagrįsti lūkesčiai. Greičiausiai tokių teorijų kūrėjai turi visai kitus tikslus, susijusius su valstybinių miškų privatizavimu, medienos rinkos monopolizavimu ir panašiai".

Vokietijos miškus valdančių įmonių statusas ir struktūra labai skirtingi

Jau buvo minėta, kad Brandenburgo, Saksonijos - Anhalto ir Tiuringijos žemėse valstybiniai miškai valdomi centralizuotai, remiantis vienos valstybės įmonės principu. Tačiau įmonių struktūra yra labai įvairi. Brandenburgo žemėje valstybinius miškus valdo juridinio asmens statuso neturinti, ne pelno siekianti įmonė, pavaldi infrastruktūros ir žemės ūkio ministerijai. Jos vadovas Hubertas Krautas tiesiai sako, kad įmonės uždavinys - pavyzdingai tvarkyti miškus, o ne siekti pelno. Įmonė valdo 270 tūkst. ha miškų, įmonėje dirba 2200 darbuotojų, iš kurių apie 50 proc. kvalifikuoti darbininkai. Įmonėje yra 10 regioninių direkcijų, kurioms priklauso 72 vyresnės girininkijos ir 504 girininkijos. Įmonės vadovas privalo derinti savo sprendimus su 15-os asmenų taryba, sudaryta iš darbininkų, tarnautojų ir profsąjungos atstovų.

Saksonijos - Anhalto žemėje yra dvi įmonės: miškų ūkis - pelno siekianti įmonė ir centras „Miškas". Miškų ūkis kerta ir parduoda medieną, o „Miškas", prižiūri miškus, visais klausimais padeda privatiems miško savininkams, vykdo aplinkosauginį švietimą, organizuoja turizmą ir poilsį miške, mokslinius tyrimus, rengia planavimo dokumentus ir pan. Centro „Miškas" struktūra panaši, kaip ir Brandenburgo žemės miškų ūkio. Įmonės veiklą kontroliuoja taryba, sudaryta iš 6 asmenų: 4 iš ministerijų ir 2 iš gamtosauginių organizacijų. Skaitytojams bus įdomu, kad centras „Miškas" turi miško namus (pilį) ir 5 jaunimo miško namus, kur moksleiviai atvyksta grupėmis, gyvena ir dirba miške. Tai moksleiviams yra privaloma! O Lietuvoje nuolat kartojama, kad miškininkams turi rūpėti tik mediena ir pelnas, ir gink, Dieve, nereikia užsiiminėti švietėjiška bei kultūrine veikla.

2009 m. Saksonijos - Anhalto miškų ūkis pervedė į biudžetą 5 mln. eurų, iš biudžeto gavo 750 tūkst. eurų miško pirkimui ir miško ribų išlyginimi, o centras „Miškas" iš biudžeto gavo 26 mln. eurų. Tai rodo, kad siūlymai atskirti miško naudojimą nuo priežiūros jokio ekonominio efekto neduoda.

Tiuringijoje 232 tūkst. ha valstybinių miškų prižiūri viešoji įstaiga „Tiuringijos miškas", pavaldi žemės ūkio, miškų, aplinkos ir gamtos apsaugos ministerijai. Įmonė nėra savarankiška - veiklos apimtis ir biudžetą nustato ministerija. Įmonė 2009 m. iš biudžeto gavo 44 mln. eurų dotaciją. Iki 2018 m. planuojama dotaciją sumažinti iki 32 mln. eurų, tačiau apie pelną net nekalbama.

Miškų valdymo centralizacija neskatina darbuotojų iniciatyvumo

„Aplankytoms Vokietijos miškų įmonėms būdingas kompleksinis ūkininkavimas, vokiška tvarka ir pareigingumas, bet tuo pat metu ir darbuotojų nesuinteresuotumas siekti geresnių ekonominių rezultatų, nes nuo to darbuorojų gerovė nepriklauso. Tai labiau primena stambias planinės ekonomikos įmones, kur planą nustato ministerija, o miškininkams telieka mechaniškai jį vykdyti. Jiems net nurodoma, kiek ir kokių medienos sortimentų reikia pagaminti. Iniciatyvumo, kūrybos tokiam darbui nereikia, be to prarandamos ir pajamos. Miškininkų gerovė priklauso nuo ministerijos, vyriausybės sprendimų ir dotacijų iš biudžeto, o ne nuo jų pačių darbo rezultatų. Sujungus 42 Lietuvos miškų urėdijas į vieną įmonę, pasekmės gali būti dar liūdnesnės, nes mes nesame tokie pareigingi kaip vokiečiai", - sakė Vigantas Kraujalis.

Anot urėdo Lietuvoje labai suabsoliutinama kokia nors idėja, pasiūlytas valdymo modelis (pvz., vienos įmonės sukūrimas ar miškų urėdijų pavertimas akcinėmis bendrovėmis), tarytum tai būtų vienintelis ir neišvengiamas kelias. Vokietijos ir kitų šalių patirtis rodo, valstybinių miškų valdymo modeliai yra labai įvairūs, ir jie nuolat keičiami, tobulinami. Šiuo požiūriu svietas margesnis už genį. Svarbiausia ne valdymo forma, o pagrindinės funkcijos, kurias turi atlikti valstybinis miškų ūkis.

Žaliavine mediena biudžeto skyles „kamšo" tik atsilikusios trečiojo pasaulio šalys

Šiuo metu, daug diskutuojama apie Lietuvos valstybinių miškus, daugiausia akcentuojant ekonominę jų naudą, t.y. apie kuo didesnes įmokas į valstybės biudžetą. Niekas nesiginčys, kad Vokietija ekonomikos vystymo požiūriu kitoms šalims yra geras pavyzdys, todėl turėtume įvertinti ir vokiečių požiūrį į miškus. Akivaizdu, kad ne pajamos iš valstybinių miškų užtikrina Vokietijos klestėjimą. Greičiau yra atvirkščiai - klestinčios ekonomikos sąskaita skiriamos dotacijos iš biudžeto valstybinių ir privačių miškų priežiūrai. Dėl to keliaudami po Vokietiją mes matome gražiai sutvarkytus miškus, puikius kraštovaizdžius, klestintį turizmą. Šios labiausiai išsivysčiusios ES šalies visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę ir socialinę miškų vertę, o iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikia pirmumo - miškai eksploatuojami laikantis darnaus vystymosi principų.

Tik atsilikusios, trečiojo pasaulio šalys (daugiausia iš Lotynų Amerikos ir Afrikos) bando kamšyti biudžeto skyles, negailestingai eksploatuodamos savo miškus ir kitus gamtinius išteklius. Aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose sklandančios kalbos, kad kiaurą valstybės biudžetą reikia gelbėti miškų sąskaita, rodo, jog sparčiai ritamės į atsilikusių trečiojo pasaulio valstybių gretas. Bet yra vilties, kad taip neatsitiks, kadangi net Afrikoje yra valstybių, kurios kęsdamos nepriteklių ir skurdą, nepasuko beatodairiško gamtos išteklių naudojimo keliu. Geriausias pavyzdys Kenija, kurios Vyriausybė pasiuntė kariuomenę saugoti nacionalinių parkų, tokiu būdu išsaugodama savo unikalią gamtą, gyvūnus ir pritraukdama į šalį gausų turistų būrį iš viso pasaulio. O juk galėjo Kenija pasukti Somalio keliu, kur sunaikinta ne tik gamta, bet ir valstybė. Tikėkime, kad Lietuvos visuomenės ir politikų mentalitetas yra šiek tiek aukštesnis už afrikiečių (ar bent jau panašus į Kenijos gyventojų), ir šalies miškai nebus nuniokoti vardan keistai suvokiamos ekonominės politikos.

Yra visiškai akivaizdu, kad miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą negali išgelbėti gilioje duobėje atsidūrusios valstybės finansų sistemos. 2010 m. miškų urėdijos į valstybės biudžetą sumokės apie 46 mln. litų dividendų, o tai sudaro apie 0,2 proc. valstybės biudžeto, 2011 m. reikalaujama miškų urėdijų įnašą padidinti iki 70 mln. Lt (0,3 proc. biudžeto). Taip beatodairiškai ir neadekvačiai didinant mokesčius, galima pasiekti vienintelį rezultatą - sąmoningai sužlugdyti miškų urėdijas ir visą valstybinį miškų ūkį.

Tautvydas TRUMPA,
ŽL korespondentas