Latvijos miškai: rojus ir realybė

Paskutinį kartą atnaujinta (2010-11-02) 2010-11-02

Imti pavyzdį iš Latvijos miškininkų – toks buvo Ūkio ministerijos priesakas mūsų šalies miškininkams, kai samdyti užsienio analitikai išanalizavo šio sektoriaus veiklą. Tačiau ar verta sekti kaimynų pavyzdžiu?

Susitikimas Saldus rajone

„Galiu ginčytis: geriau buvo anksčiau ar dabar? Viena aišku, jog miškas taip nekentėjo, nebuvo taip beatodairiškai kertamas. Dabar miškui blogai. Kerta masiškai – toks priimtas politinis sprendimas.
Statistiką apie realią padėtį mūsų miškininkystėje vargu ar sužinosite“. Taip kalbėjo atsitiktinai sutikti buvę du aukštąjį miškininkystės išsilavinimą turintys ir dabar privačiame medienos versle dirbantys buvę Latvijos girininkai.
Į Latvijos nedidelį miestelį Saldus važiavome norėdami iš arčiau žvilgtelėti į Latvijos miškus, geriau susipažinti su ūkininkavimu juose ir jų valdymu. Tai paskatino neseniai mūsų vyriausybės užsakymu parengta valstybinių įmonių, tarp kurių – ir miškų urėdijų, veiklos apžvalga. Joje teigiama, jog Latvijos miškai geriau tvarkomi, valstybei duoda didesnius dividendus.
„Neieškokite rojaus, nes jo nėra“, – atrėmė Ilzė Silamikele, Latvijos žemės ūkio ministerijos Miško strategijos skyriaus specialistė, atvažiavusi į Saldus rajoną susitikti su mumis.
Pokalbyje dalyvavo ir akcinės bendrovės „Latvijas valst meži“ (LVM, Latvijos valstybės miškai) atstovas – šios įmonės apvalios medienos pristatymo skyriaus miško inžinierius – meistras, ir Valstybinės miško tarnybos (VMT) Saldus rajono specialistės.
Valstybinius Latvijos miškus valdo viena įmonė – akcinė bendrovė „Latvijas valst meži“, kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei. Įmonė pati jokių darbų miške neatlieka, tik organizuoja konkursus darbams pirkti. Vieni rangovai mišką kerta, kiti matuoja biržes, treti medieną perka, ketvirti mišką sodina. Žodžiu, kiekvienai operacijai – konkursas ir naujas rangovas.
Kieno interesas, kad ūkininkavimas miške, kaip visuma, būtų efektyvus? „Valstybės“, – sako Izlė Silamikele. Ji skuba pridurti, kad po šios Latvijos miškų reformos valstybė iš miškų gauna daugiau pinigų.

Tačiau apie Latvijos miškų reformą – nuo pradžios.

Pasidėjo bombą

Atkūrus nepriklausomybę Latvijoje iš pradžių buvo įkurta Miškų ministerija. 1993-aisiais, pasiryžus atskirti valstybės viešąsias ir ūkines funkcijas, vietoj ministerijos įkurta Valstybinė miško tarnyba, kuriai buvo pavaldūs gamybiniai miškų ūkiai – dariniai, panašūs į šiandienines Lietuvos urėdijas.
Šiandien neslepiama, jog pertvarkant šalies miškininkystės sistemą bene didžiausią įtaką politikams padarė Skandinavijos verslininkai bei lobistai, siekę iš miškų kuo didesnio pelno.
Pirmasis žingsnis buvo žengtas 1993-iais, kai miškų ūkių turėtas turtas už čekius buvo išdalintas darbuotojams. Antru žingsniu Latvijos vyriausybė atsisakė ilgus metus vyravusios miškų priežiūros sistemos: patikėjimo valdyti teisė buvo keičiama į miškų nuomą, kurios ilgiausias laikotarpis – net 99 metai. Pagrindinis nuomos akcentas – nuomininkas iš nuomojamojo miško galėjo kasmet kirsti tam tikra kiekį medienos, mokėdamas už ją iš anksto sutartomis kainomis. Jos buvo mažesnės negu rinkos.
Latvijoje veikusios mišrios vietos bei užsienio kapitalo bendrovės netruko tuo pasinaudoti: perpirko daugelio miškų ūkių akcijas, o kartu – ir teisę į miškų nuomą. Miškus imta kirsti be atodairos.
„Valstybinio miško nuoma – tai didžiausia to meto politikų klaida, bomba po miškininkystės pamatais. Netrukus įsitikinta, jog valstybė praranda milijonus. Bandyta teismo keliu panaikinti šias sutartis, tačiau valstybė pralaimėjo. Laimei, dauguma sutarčių buvo sudarytos trumpam laikui ir jos jau pasibaigė. Šiandien likę tik du didžiuliai nuomininkai“, – sako I. Silamikele.
Šiandien nuomininkams tenka leisti iškirsti apie 400 tūkst.kub. m medienos, kuri jiems parduodama žemesnėmis nei rinkoje kainomis. Tai sudaro apie 5 proc. kertamos metinės medienos. Šių sutarčių pabaiga maždaug po 90-ies metų.

1999-ųjų pabaigoje, po dvejų metų politikų diskusijų, baigiantis daugeliui miško nuomos sutarčių Latvijos vyriausybė ėmėsi dar vienos reorganizacijos. VMT paliko miškų kontrolės funkcijas – prižiūrėti, kaip ūkininkaujama miškuose, ir greta įkūrė Žemės ūkio ministerijai pavaldžią akcinę bendrovę „Latvijas valst meži“ (LVM), kuriai pavedė ūkininkauti miškuose.
Šios dvi institucijos ir sudaro Latvijos miškininkystės branduolį, analogišką Lietuvos generalinei miškų urėdijai ir 42 šalies urėdijoms, bei valstybinei miško tarnybai. I. Silamikele teigimu, jose dirba apie 2 tūkst. valstybės tarnautojų. Teigiama, jog LVM ne tik pati išsilaiko, bet ir duoda nemenką pelną valstybei.

Tik kontroliuoja

Prie Žemės ūkio ministerijos įkurtą VMT sudaro 10 vyriausiųjų girininkijų, kurioms priklauso 77 miškininkystės ir miško tyrimų stotys. Iš viso tarnyboje dirba apie 800 valstybės tarnautojų, iš kurių apie 60-80 – centriniame aparate Rygoje. Vien tik Saldaus rajone miškų kontrolę vykdo apie 20 žmonių.
VMT turi dar du padalinius: Miškų bandymo stotį bei Konsultacinių paslaugų centrą, teikiantį įvairias paslaugas privatiems miško savininkams.
Pagrindinė VMT funkcija – kontroliuoti, kaip verslininkai laikosi įstatymų bei normatyvinių aktų, reglamentuojančių ūkinę veiklą miške, vertina, ar įstatyminė bazė atitinka laikmečio reikalavimus ir, esant reikalui, teikia pasiūlymus Žemės ūkio ministerijai. Tarnyba taip pat atlieka miškų monitoringą, stebi medynų sanitarinę būklę, organizuoja miško priešgaisrinę apsaugą bei gaisrų lokalizaciją, taip pat egzaminuoja būsimus medžiotojus ir išduoda jiems leidimus medžioti.
„Argi vienas žmogus gali viską aprėpti?“ – I. Silamikele nustemba sužinojusi, jog Lietuvoje viename rajone miškams kontroliuoti užtenka vieno aplinkos apsaugos inspektoriaus, o kitos funkcijos patikėtos miškininkams.
VMT yra valstybės finansuojama institucija. Jai iš šalies biudžeto kasmet skiriama apie 100–110 mln. Lt.
Tačiau, pasak I. Silamikeles, šios institucijos kontrolė nėra tokia veiksminga ir operatyvi, kokios norėtųsi. Priežastis – transporto ir lėšų trūkumas, mat, vienam inspektoriui priskirta prižiūrėti apie 14-18 tūks. ha miškų.

Medkirčiui – tvarkdario vaidmuo

„Šiemet aš turiu paruošti 120-130 tūkst.kub.m medienos. Tai nėra daug. Praėjusiais metais vienas meistras nukirto 225 tūkst. kub. m“, – sako Edgars Bruvers. Tokių meistrų kaip E.Bruvers Latvijoje apie 50. Jie – pagrindiniai darbų organizatoriai. „Iš centro man „nuleidžia“ kirtimų metinį fondą, planą, kuriame yra ir pagrindiniai, ir tarpiniai kirtimai. Paskirstęs kirtimus mėnesiais, rangovams parodau, kur ir ką kirsti“, –aiškina E. Bruvers.
Vėliau jam terūpi suskaičiuoti, kiek rangovai paruošė medienos. Paprastai ši procedūra keblumų nesudaro, nes daugiausiai darbuojamasi medkirtėmis, kurių kompiuterinė automatika suskaičiuoja nukirstos medienos kiekį. Jei kertama rankomis, tuomet medienos kiekis skaičiuojamas arba stačiu mišku, arba ją sukrovus į miško sandėlį. Taikomas ir dar vienas būdas, kai tūris skaičiuojamas pakrovus medieną į medvežę. Pasak E.Bruverso, nebuvo atvejo, kad kiltų konfliktas vežėjui nustačius, jog trūksta medienos: „Vairuotojui dar prieš atvažiuojant išrašomas važtaraštis, iš kur ir kiek jis turi atvežti medienos“.
„Pirkau aukcione statų mišką. Nukirtau – dvidešimties procentų trūksta. Na ir kas, juk rankomis sukirsta: aukcionas jau įvykęs – kur teisybės ieškosi?
Kitąkart, dirbdamas kitoje bendrovėje, pirkimą patikėjau pavaldiniui. Vėl nuostolis“, – Arnis Jumytis sako, jog kertant rangovams mišką neretai būda didelės paklaidos miškininkų naudai. Tada verslininkui lieka tik bankrutuoti.
Dar viena subtilybė: paruošta miške mediena nėra kaip nors žymima, ant rietuvės meistras paprastai pakabina raštelį, kiek joje yra medienos. O informaciją apie paruoštą medieną jis perduoda į LVM būstinę. Jei atvykęs vairuotojas raštelio neberanda, jam galvos neskauda – tiki važtaraštyje parašyta informacija.
Centrinė įmonė samdo firmas ir keliams tiesti, miškui melioruoti, kirtimui biržėms atrėžti. Gaisrų prevencija priklauso VMT. Tačiau atsitikus nelaimei, ne ji gesina gaisrus, o profesionalūs gaisrininkai. Beje, už miško gaisrų gesinimą jiems iš Žemės ūkio ministerijos fondo kasmet atriekiama po kelis milijonus litų.

Palanku medienos rykliams

Taigi tiek miško kirtimas, tiek medienos transportavimas į centrinį sandėlį patikėtas verslininkams.
Medkirčiai privalo turėti ne tik medkirtes, bet ir technikos medienai iš biržės iki medienos sandėlio ištraukti. Medieną iš miško sandėlių vežantiems rangovams reikalavimų kartelė pakelta: jų medvežės privalo turėti specialius kompiuterius bei GPS įtaisus, kad galėtų rasti sandėliuojamą medieną. „Tokia papildoma technika kainuoja apie 5 tūkst. latų (apie 24 tūkst. Lt ). Iš kur smulkiam verslininkui tokius pinigus gauti“, – A. Jumyčio manymu, keldama tokius reikalavimus Latvijos valdžia sąmoningai sužlugdė smulkiuosius verslininkus, atverdama kelią stambiems medienos rykliams.
Konkursus laimi ir valstybinius miškus kerta stambios įmonės, kurių dalis kapitalo paprastai priklauso stambiems užsienio medienos perdirbimo koncernams. Vietiniai verslininkai liko už borto.

LVM konkurso būdu samdo rangovus ir kirtaviečių atsodinimui, jaunuolynų priežiūrai.
„Konkursą želdinimo darbams mūsų rajone laimėjo firma iš Daugpilio – važinės išilgai Latvijos kelis šimtus kilometrų. Paskaičiavau: už jos pasiūlytą kainą, sumokėjus mokesčius valstybei, tektų tik bankrutuoti. Bet jiems, matyt, apsimoka. Ir valstybė išlošia. Kodėl taip, negaliu suprasti“, – stebisi A. Jumytis ir sako, jog jam, kaip ir kitiems smulkiems verslininkams vienintelė išeitis – dirbti nedideliuose privačiuose miškuose.

Medienos daugiau – pinigų mažiau

I. Silamikele džiaugėsi, jog po antrosios miškų pertvarkos valstybė iš jų pradėjo gauti daugiau dividendų.
O kiek Latvija miškų kerta?
„Na, kirtome keturis milijonus kubų“, – teigia I. Silamikele. Tačiau pernai iškirto šešis. Girdi, dėl ekonominės krizės vyriausybė priėmė politinį sprendimą metinę biržę padidinti dviem milijonais kubinių metrų. Bet tai – tik dvejiems metams.
VMT statistika sako ką kitą: valstybiniuose miškuose pernai pagaminta 8,09 mln. kub. m apvaliosios medienos, privačiuose – 2,69 mln. kub. m. O 6 mln. kub. m Latvijoje buvo iškirsta 2008 m. Šiais metais turėtų būti iškirsta atitinkamai 8,78 ir 4,62 mln. kub. m apvaliosios medienos.

Palyginimui: Lietuvoje pastaruosius kelerius metus apvaliosios medienos iškertama vidutiniškai po 3,5 mln. kub. m, nors valstybinių miškų plotai maždaug vienodi. Latvijoje – 1,13, Lietuvoje – 1,065 mln. ha.
Praėjusiais metais LVM apyvarta buvo 665,5 mln. litų – 57 milijonais mažiau negu 2008-aisiais, kai medienos buvo parduota 2 mln. kub. m mažiau. Taigi, miškų iškirto daugiau, pinigų gavo mažiau. Tačiau kirtimo normos nemažins ir šiais metais – kirs netgi daugiau: kartus su privačiais miškais – per 13 mln.kubų.
Jei nepasiteisino kritimo normos didinimas, kodėl jos nemažina šiais metais? „Tai buvo vyriausybės sprendimas“, – atsakė vyriausybės atstovė – Latvijos žemės ūkio ministerijos Miško strategijos skyriaus specialistė. Nei miškininkų, nei mokslininkų patarimų Latvijoje neklausoma.

Dėl sertifikato nesijaudina

Šią vasarą Latvijai buvo sustabdytas tarptautinis FSC sertifikatas. Viena iš priežasčių – norint padidinti medienos kiekį, buvo kertami sausuoliai (jie vėliau parduoti kaip gera mediena), be to, nepagrįstai padidinta metinė kirtimo biržė. Tarptautinė komisija rado ir daugiau įvairių pažeidimų.
Iš nesertifikuotos medienos pagaminti gaminiai bus mažiau konkurencingi tarptautinėje rinkoje, o nemaža dalis užsienio firmų, gaminančių prekes tik iš sertifikuotos medienos, bus priverstos atsisakyti latviškos žaliavos.
Patys Latvijos miškininkai šį faktą vertina skirtingai. Girdi, medienos pirkimas neturėtų sumažėti, nes iš sertifikuotos medienos pagaminta prekė brangesnė tik keliais litais.
Žemės ūkio ministerijos atstovė I. Silamikele sakė, jog tokios kalbos – tik savęs raminimas: „Ministerija jau yra gavusi nemažai paklausimų iš įvairių užsienio firmų, kuriuose teiraujamasi, ar miškininkai žada ištaisyti nurodytus trūkumus ir susigrąžinti sertifikatą. Manau, tai yra mūsų prestižo reikalas“.

Užmiršo miško politiką

Visai kitos nuostatos dėl sustabdyto sertifikato laikosi Latvijos visuomeninės gamtosauginės organizacijos. Šešių organizacijų išplatintame pareiškime teigiama, kad sertifikato sustabdymas patvirtina, jog nebesilaikoma Latvijos miško politikos pagrindinių principų: išsaugoti biologinę įvairovę, ūkininkauti tvariai, ekonomiškai naudingai ir pagrįstai bei rūpintis miškų socialine funkcija. Nevalstybinių organizacijų atstovai mano, jog labiausiai nerimą kelia faktas kad LVM pradėjo kirtaviečių koncentravimą, sudarydama plačius, ištisinius iškirstus plotus. Tai daroma, neįvertinant įtakos miškui, kaip gamtos sistemai, ir neaptariant naujo metodo su visuomene.
„Valstybiniuose miškuose buvo paruoštos ar jau iškirstos kirtavietės saugomose miško teritorijose, bet LVM vis dar nesugeba užkirsti kelio tokiems atvejams. LVM nustatyta tvarka negarantuoja, kad kertant mišką nebus padaryta žala vertingiausioms miško teritorijoms, ne visada užtikrina, kad kirtavietėse būtų laikomasi gamtos apsaugos ir sertifikavimo reikalavimų. Kertant mišką ir transportuojant medieną gadinama žemės danga ir dirvožemis“, – teigiama gamtosaugininkų pranešime.
Gamtosauginės organizacijos daro prielaidą, kad situacija miškuose gali būti netgi blogesnė, negu pavaizduota audito ataskaitoje. Šiame audite neįvertintas kertamos medienos apimties dramatiškas padidinimas per kelerius pastaruosius metus, plataus masto ir brangus miško kelių įrengimas bei rekonstravimas, melioracijos sistemų atnaujinimas, o tai gali kelti grėsmę retoms gyvūnų ir augalų rūšims, skatinti Latvijos gamtai svetimų rūšių tolesnį paplitimą ir netgi negrįžtamai pakeisti miško ekosistemą.

Naujų miškų neveisia

Jokioje oficialioje ataskaitoje nepavyko rasti, kiek hektarų latviai miškų iškerta. Atsodino jų pernai per 11 tūkst. ha. Ar tiek ir iškirto, ar dalį paliko savaiminiam atžėlimui, tokios statistikos taip pat nepavyko rasti.
„Kiek įveisiate naujų miškų?“– paklausėme Latvijos žemės ūkio ministerijos Miško strategijos skyriaus specialistę I. Silamikele. Valstybinių miškų atstovė paaiškino, jog Latvijoje nauji miškai nesodinami. „Iš pradžių norėta juos sodinti. „Latvijas valst meži“ netgi puolė miškų įveisimui supirkinėti žemes, tačiau įmonė norėjo, kad nauji miškai būtų pripažinti, kaip jos nuosavybė. Vyriausybė nesutiko, tad taip ir liko“, – aiškino Latvijos žemės ūkio ministerijos Miško strategijos skyriaus specialistė.

Miškas prarado šeimininką

Didelis kolūkis – toks įspūdis susidarė po apsilankymo Latvijoje ir susipažinus su kaimyninės šalies valstybinės miškininkystės sistema, kuri kai kuriems mūsų šalies politikams yra lyg savi marškiniai.
Latvijos valstybinius miškus valdo viena įmonė – „Latvijas valst meži“, tačiau ji toli nuo miško ir nėra jo šeimininkė. Miškuose šeimininkauja privatus kapitalas. Kirtimui biržes atrėžia privatininkai, kerta ir iki miško sandėlio medieną traukia verslininkai, iš miško parduodamą medieną išveža vėlgi verslininkai. Miško atsodinimas, jaunuolynų priežiūra – taip pat bendrovių, o ne miškus valdančios valstybinės įmonės rūpestis. Valstybinės įmonės rūpestis vienas – iš miško gauti kuo daugiau pinigų. Ir tuoj pat. Šiandien jų iš miško nori valstybė, jos įmonė ir miške dirbantys verslininkai.
Latvijoje miškas virto pinigų šaltiniu.
Tačiau kas – miškas ar pinigai didesnė vertybė?
Taškus sudėliojo pati rinka: siekdama dar daugiau pinigų iš miško, Latvijos vyriausybė padidino kirtimo normas. Tačiau laukiamų pinigų negavo. Nėra pinigų, nėra ir miško...

• Latvijos miškai užima 3,6 mln. ha arba 56 proc. bendros teritorijos.

• LVM valdo 1,62 mln. ha valstybės žemės, iš kurios 1,59 mln. ha miško žemė; miškas sudaro 1,4 mln. ha.

• LVM ūkininkauja 1,13 mln. ha miško.

Šaltinis: LVM

LVM finansinė veikla 2009 m. (mln. Lt)

Šaltinis: AB „Latvijas valsts meži“ 2009 m. finansinė ataskaita

Miško kirtimai Latvijoje (mln. kub. m.)

* Planuojama

"Mūsų girios", 2010/09

Šaltinis: Latvijos VMT

Valdas KVEDARAS