Valstybinių miškų užgrobimas prilygsta trileriui

Paskutinį kartą atnaujinta (1999-11-30) 2010-02-25

Tai kas ir kaip vyksta siekiant užgrobti valstybinius miškus galima prilyginti trileriui su visais jam būdingais efektais ir kulminaciniais momentais. Žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo iki kvapą gniaužiančių atomazgų.

Skandinaviškų bankų invazija į Lietuvos ekonomiką turi tęsinį? Kam tai naudinga?

Ko siekiama valstybinių miškų valdymo modelio reorganizavimu, prisidengiant ekonomine nauda valstybei, akivaizdu jau šiandien. Po viešų pasisakymų, pareiškimų, skundų, išvadų maratono seka parengtas valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo pakeitimo projektas, kuriame numatomas įmonių statuso pakeitimas.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo pakeitimo projektas siūlo supaprastintą valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką ir nustato Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo galiojimo terminą iki 2013 m. liepos 1 dienos.

Laukti ilgai nereikėjo, tikslai atviri ir prie jų eita buvo nuosekliai. Paskelbtos LLRI pozicijos tebuvo dūmų užsklandos efektas tikrajam veiksmui užmaskuoti. Miškų urėdijas iš valstybės įmonių reorganizavus į Akcines bendroves, toliau, pagal Lietuvoje žinomą schemą ir technologijas seka paskutinis žingsnis – „prichvatizacija“:

Akcinių bendrovių steigimas valstybinių miškų sektoriuje sudarytų pačias palankiausias sąlygas realizuoti Lietuvos laisvosios rinkos instituto siūlymus privatizuoti valstybinius miškus.

Valstybės įmonės miškų urėdijos, įteisinus jų statusą kaip „Akcinių bendrovių“:
1. Negali vykdyti valstybinių miškų pareigūnų funkcijų;
2. Neturi teisės patikėjimo teise valdyti valstybinės reikšmės miškų;
3. Joms nekeliami uždaviniai tenkinti viešuosius interesus ir vykdyti kitą veiklą siekiant teikti viešąsias paslaugas.

„Kad ir kaip sunku bebūtų, valstybinius miškus išsaugosime“. Taip rašėme prieš metus ir tokios pat pozicijos laikomės ir šiandien.

Tuo metu kai valstybinių miškų miškininkai atlieka savo darbą - rūpinasi, kad Lietuvos miškai būtų kokybiškai ir laiku atkurti, išpuoselėti, teikia žaliavą Lietuvos perdirbėjų pramonei, mažai apie miškus teišmanantys ir visuomenę norintys suklaidinti, skaičiuoja tik pinigus ir nori sužlugdyti valstybinių miškų ūkį.

Privačios struktūros bei kiti lobistiniai dariniai, siekiantys valstybinių miškų valdymo reorganizavimo ir valstybinių miškų privatizavimo, šiandien kalba tik apie kirtimų didinimą, apie pelningumą ir ekonominę miškų naudą, visiškai neužsimindamos apie žmonių poreikius, apie miško atkūrimą bei saugojimą.

Instituto paskelbta pozicija dėl miškų valdymo ir privatizavimo akivaizdžiai šališka ir išreiškia suinteresuotų grupuočių interesus.

Autoriai akivaizdžiai į mišką žvelgia vien per vartotojišką prizmę. Tendencingai komentuojami tik pavieniai „pliki“ ekonominiai skaičiai (pajamos, pelnas, darbuotojų skaičius), tačiau visiškai neanalizuojami miško ūkinių darbų rodikliai ir kokybė, funkcijų priskyrimas ir vykdymas, valdymo struktūra, teisės aktais nustatyti reikalavimai ir kt. Išdėstytos padrikos mintys be argumentų, darbe nepateikta elementari motyvuota analizė.

Teiginys, kad dėl neefektyvaus valstybinių miškų valdymo modelio valstybė kasmet tiesiogiai netenka pajamų, prieštarauja civilizuotų kraštų miškų ūkio tvarkymo principams. Lyginant ūkininkavimą valstybiniuose ir privačiuose miškuose, pateikiamos abstrakčios mintys, neatitinkančios realybės.

Šiandien privatus miško savininkas vangiai rūpinasi priešgaisrine miškų apsauga (visus miško gaisrus, tame tarpe ir privačiuose miškuose, gesina miškų urėdijų priešgaisrinės komandos, o profilaktines priemones savininkai vykdo itin retai), sanitarine miškų apsauga, miško kelių būkle, nesulyginama atliekamų darbų kokybė skirtingos nuosavybės miškuose. VĮ Miškų urėdijoms išduoti tarptautiniai sertifikatai, liudijantys ūkininkavimą pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, tuo tarpu privačių miškų šiandien Lietuvoje sertifikuota vos keli tūkst. ha.

Latvijos ir Lietuvos valstybinių miškų sistemose darbuotojų skaičiaus bei gautų pajamų lyginimas yra nekorektiškas, nes skiriasi šalių valstybiniam miškų sektoriui priskirtos funkcijos, medienos pardavimo apimtys, medienos pardavimo kainos bei kainos struktūra.

Latvijos akcinė bendrovė „Latvijos valstybiniai miškai“ yra orientuota į maksimalų pelno gavimą. Joje dirba 750 darbuotojų (neįskaitant darbininkų), ji nevykdo valstybinių miškų valdytojo, miškotvarkos projektų organizatoriaus, miškų priešgaisrinės, sanitarinės apsaugos bei apsaugos nuo pažaidų funkcijų. Šios funkcijos deleguotos veikiančiai valstybinei miškų tarnybai, kurioje dirba 1645 darbuotojai. Šios tarnybos išlaikymas kainuoja apie 115 mln. Litų. Akivaizdu, kad Latvijos valstybinių miškų sektoriuje dirba 2395 specialistai, kai tuo tarpu Lietuvoje 2009 m. duomenimis dirbo 2460 specialistų (įskaitant 120 specialistų, dirbančių Valstybinės miškotvarkos tarnyboje ir Valstybinėje aplinkos apsaugos inspekcijoje).

Latvijos akcinės bendrovės „Latvijos valstybiniai miškai“ 2007 m. litų daugiau gaunamos pajamos pagrįstos šiais objektyviais veiksniais:

1) dėl 1,2 mln. kubinių metrų didesnių medienos realizavimo apimčių – 220 mln. litų;

2) dėl žymiai didesnių nei Lietuvoje medienos eksporto apimčių, didesnės dalies spygliuočių sortimentų bendroje pardavimo apimtyje bei labiau išvystytų medienos perdirbimo gamybinių pajėgumų vidutinė vieno kubinio metro pardavimo kaina buvo didesnė nei Lietuvoje 35 litais. Dėka to už apvaliąją medieną gauta daugiau 70 mln. litų;

3) pagal Lietuvoje priimtą apskaitos tvarką apvaliosios medienos kaina skaičiuojama miškų urėdijos sandėlyje be transportavimo išlaidų. Tuo tarpu Latvijoje medienos kaina yra skaičiuojama vartotojo sandėlyje, įskaitant ir medienos transportavimo kaštus. Dėl to Latvijos valstybinių miškų teikiamuose duomenyse apie pajamas už medieną įskaityta ir 80 mln. litų sąnaudų medienos transportavimui.

Grynojo pelno skirtumai pagrįsti šiais objektyviais veiksniais:

1) dėl vykdomų funkcijų skirtumo, nurodyto 5 punkte – 115 mln. litų;

2) dėl 1,2 mln. kubinių metrų didesnių miško kirtimo apimčių iš to paties ploto – 120 mln. litų;

3) dėl didesnių apvaliosios medienos pardavimo kainų – 100 mln. litų.

Pažymime, kad straipsnyje pateiktas 2007 m. gauto Lietuvos ir Estijos valstybinio miškų sektoriaus pelno skirtumas (143 mln. Lt) neatitinka tikrovės - 2007 m. miškų urėdijos gavo 91 mln. Lt pelno, o Estijos valstybinis sektorius pagal oficialiai paskelbtus duomenis 85 mln. Lt.

Be to, apvaliosios medienos eksportas iš Lietuvos santykinai yra 2-3 kartus mažesnis nei iš Latvijos ir Estijos.

Sąmoningų valstybinių miškų žlugdymo scenarijų rengta ir anksčiau. Valstybinės reikšmės miškai yra ne vien medienos tiekimo šaltinis. Būtent juose yra sukoncentruota didžioji dalis saugomų teritorijų, kurių miškai neseniai perduoti miškų urėdijoms. Jie pajamų neteikia, bet reikalauja žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Deja, tarp šiandieninių teiginių ir siūlymų dėl valstybinių miškų privatizavimo nėra minima socialinė miško reikšmė tenkinant visuomenės poreikius.

Teiginį, kad valstybinių miškų privatizavimas ir valdymo reforma turėtų teigiamos įtakos visiems miškų ūkyje veikiantiems ūkio subjektams ir kad medienos apdirbimo įmonės galėtų lankstesnėms sąlygomis įsigyti medienos konkurencingomis kainomis visiškai paneigia praėjusių metų apvaliosios medienos pardavimai. Privačių miškų savininkai dėl žemų kainų apribojo miško kirtimą ir medienos pardavimus. Susidariusį medienos trūkumą medienos apdirbimo įmonėms iš dalies kompensavo miškų urėdijos.

Ir vėl siūloma įvesti medienos prekybos biržą, kurioje, geriausiu atveju, būtų prekiaujama „stovinčia mediena“ (to nėra nei vienoje Europos valstybėje), o tai neva leistų sumažinti darbų kiekį valstybiniame miškų ūkyje, medienos pirkėjai atliktų kirtimo darbus. Tai jau kelis metus siūlo įvairūs veikėjai. Susidaro įspūdis, kad miške nieko nėra daugiau ką veikti išskyrus miško kirtimą. Visiškai ignoruojamas miškininkų indėlis visoje aibėje kompleksinių darbų, kurių dėka miškas yra užauginamas iki brandos amžiaus. Jeigu miškų urėdijos negautų pajamų iš prekybos žaliavine mediena, kyla klausimas, kokie finansavimo šaltiniai užtikrintų miško sėklininkystę, sodmenų išauginimą, želdinimą, želdinių priežiūrą ir apsaugą, priešgaisrinę, sanitarinę apsaugą ir apsaugą nuo neteisėtų kirtimų, jaunuolynų ugdymą, kelių tiesimą, remontą ir priežiūrą, aplinkosauginių ir rekreacinių objektų įrengimą ir tvarkymą, teisinę registraciją ir kt. Didžiausias kompleksinio miškų ūkio privalumas ir yra tame, kad tas pats ūkinis subjektas, kuris gauna pajamų nukirtęs mišką ir pardavęs žaliavinę medieną, dalį jų privalo „grąžinti atgal į mišką“ – užtikrinti kokybišką miško atkūrimą, įveisimą, apsaugą, priežiūrą, tvarkymą, t.y. patirti išlaidas, neduodančias greito finansinio pelno, tačiau kurios atlieka ilgalaikių investicijų „į mišką“ funkcijas bei užtikrina miško aplinkosauginių, ekonominių, rekreacinių ir kitų visuomenei svarbių verčių palaikymą, apsaugą ir gausinimą.

Kalbant apie neteisėtus miško kirtimus, didžiausios apimtys buvo užfiksuotos 2001 metais: valstybiniuose miškuose iškirsta 7984 m³, o privačiuose – 41317 m³ arba penkis kartus daugiau. Nuo 2001 metų neteisėtų kirtimų apimtys mažėja visuose miškuose, tačiau tam įtakos turi ne didėjantis privačių miško savininkų skaičius, bet aktyvi prevencinė veikla, siekiant užkardyti neteisėtą veiką, kurią vykdo miškų urėdijų valstybiniai miškų pareigūnai, bendradarbiaudami su aplinkos apsaugos ir policijos pareigūnais.

Miško pažaidų palyginimas valstybiniuose ir privačiuose miškuose:

Formuojamas Lietuvos valstybinių miškų valdymo modelis panašus į Lenkijos bei Vokietijos. Veiklos efektyvumas analogiškas Lenkijos valstybinių miškų ūkio efektyvumui. Lietuvoje per 10 metų iš esmės modernizuotas miškų ūkis. Dvigubai didesnės nei ankstesniais metais lėšos skirtos medelynų, miško atkūrimo bei apsaugos modernizavimui, nors kertama ženkliai mažiau.

Valstybinių miškų plotai nuo 2000 m. padidėjo 63 tūkst. ha, o medienos tūris – apie 10 %. Per 10 metų medieninė valstybinių miškų vertė padidėjo daugiau nei 1 mlrd. Lt, o visos kitos vertės – kelis kartus. Nuo 1998 iki 2008 m. urėdijų miškų tūris padidėjo per 35 mln. kub. m. Kasmet urėdijos valstybės turto sukaupia po 175 mln.lt. Miškų urėdijų paskolos iš bankų nesiekia ir 5 % įstatinio kapitalo. Dabartinė valstybinių miškų vertė yra kaip valstybės aukso atsargos. Todėl būtų keista, jei pasitelkiant įvairius „ekspertus“ neatsirastų norinčių užgrobti tokį valstybės turtą.

*duomenys pateikti remiantis nacionaline miškų apskaita

Miškų urėdijos kasmet į valstybės biudžetą sumoka apie 100 mln. litų. (2008 m. - 115 mln. Lt.) Privačių miškų sektoriaus sumokami mokesčiai yra kelis kartus mažesni.

Generalinė miškų urėdija atliko miškų urėdijų 2006-2008 m. veiklos efektyvumo rodiklių vertinimą. Miškų urėdijos sudaro 38 proc. visų Lietuvoje veikiančių valstybės įmonių. Vertinant veiklos efektyvumo rodiklius (priedai pridedami) buvo atsižvelgta į išorės audito naudojamą ekonominių efektyvumo rodiklių vertinimo metodiką ir miškų urėdijų vykdomas valstybės funkcijas bei teikiamas viešąsias paslaugas:

· miškų urėdijų skiriamų lėšų bendravalstybinėms reikmėms ir visuomenės poreikių tenkinimui apimtys;

· miškų urėdijų ilgalaikis turtas, nesukuriantis pelno ir naudojamas miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų vykdymui bei jų administravimui (mechanizmai ir mašinos, priešgaisrinio stebėjimo bokštai, priešgaisriniai automobiliai, girininkijų pastatai, sausinamojo tinklo įrengimai, miško keliai, rekreaciniai objektai, miškų pareigūnų tarnybos reikmėms naudojami automobiliai ir kt.).

Kompleksiškai įvertinus miškų urėdijų 2006 – 2008 m. veiklos rodiklius akivaizdu, kad didžioji dalis rodiklių, iliustruojančių pelningumo, finansų struktūros bei tirto panaudojimo efektyvumą, yra geri ir užtikrinantys veiklos tęstinumą bei turto apyvartumą.

Rengėjai siūlo miško apsaugos, naudojimo ir kitus darbus valstybiniuose miškuose perduoti privatiems subjektams, kurie būtų parenkami viešų paslaugų teikimo konkurso būdu. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu didžioji miškuose vykdomų darbų - daugiau kaip 90 proc. miško kirtimo darbų, 65 proc. medienos ištraukimo – išvežimo darbų, daugiau kaip pusę visų ugdomųjų kirtimų, dirvos ruošimo ir miško sodinimo darbų yra atliekami rangovinių įmonių jas parenkant supaprastinto atviro viešo konkurso būdu.

Instituto negatyvaus valstybinių miškų valdymo modelio vertinimo priežastis atskleidžiama pozicijos priešpaskutinėje dalyje „reguliavimo mažinimas“. Visi iki tol buvę išvedžiojimai miškininkystės tema suvedami į labai „žmogiškus“ siūlymus – privatizuoti, užstatyti, aptverti, apriboti lankymąsi, rinkti mokestį, liberalizuoti miško naudojimą ir tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus.

Kokie tikslai išreiškiami pozicijoje, kad „ūkiniai miškai neturėtų priklausyti valstybei“? Pagal konstitucinę nuostatą natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija yra visuotinę reikšmę turinčios gamtinės vertybės ir jų racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Konstatuojame, kad pateikta informacija tendencinga ir neatitinkanti tikrovės. Neabejojame, kad siekiama sąmoningai klaidinti ir diskredituoti efektyviai šiuo metu veikiančią valstybinių miškų valdymo sistemą Lietuvoje. Didelė dalis teiginių priklauso keliems žinomiems „autoriams“.

Scenarijai parengti, rezultatai ir tikslai akivaizdūs, atviri ir jau ranka pasiekiami. Kokio tuomet rytojaus sulauksime valstybiniuose miškuose?

Parengta pagal GMU informaciją