Miškas - medienos vertelgų įkaitas

Paskutinį kartą atnaujinta (2009-10-08) 2009-10-08

Pastaruoju metu vis stiprėja agresyvios atakos, kuriomis siekiama iš esmės pakeisti miškų ūkio valdymą. Tai atneštų daug žalos miškui.

Kas yra atakų prieš esamą miškų ūkio valdymo modelį iniciatorius ir organizatorius? Ar iš tikrųjų šis ūkio sektorius valdomas neefektyviai ir prašyte prašosi permainų?

Krinta į akis tai, kad puolant valstybinius miškus tvarkančius žmones ir esamą miškų ūkio valdymo modelį, sutampa stambiųjų medienos naudotojų ir privačių miškų savininkams atstovaujančių asmenų interesai. Pirmuosius vienija Lietuvos medienos asociacija (LMA), turinti ryškių lobistinio medienos kartelio požymių, antruosius - Lietuvos miškų savininkų asociacija (LMSA). Kodėl sutapo abiejų grupių interesai? Ko siekia vieni ir kiti?

Pagrindinis stambiųjų medienos perdirbėjų tikslas - įsigyti pakankamai medienos kuo mažesnėmis kainomis. Todėl neriamasi iš kailio įrodinėjant, kad decentralizuotas valstybinių miškų modelis, kai juos tvarko 42 urėdijos, yra neefektyvus ir valstybei nuostolingas. Girdi, visas miškų urėdijas sujungus į vieną įmonę ūkininkaujama būtų efektyviau.

LMA atstovai kaip pavyzdį pateikia prieš dešimtmetį Latvijoje atliktą valstybinių miškų pertvarkos modelį. Po šios pertvarkos ten mišką kerta ir medieną parduoda akcinė bendrovė "Latvijos valstybiniai miškai", kuriai, suprantama, svarbiausia - maksimali ekonominė nauda, t. y. pelnas. Miškų atkūrimu, priežiūra, sanitarine ir priešgaisrine apsauga rūpinasi iš šalies biudžeto finansuojama valstybinė miškų tarnyba. Šios šalies miškininkai kalba, kad tos reformos (beje, ji buvo įgyvendinta taip pat, kaip dabar Lietuvoje, spaudžiant medienos naudotojams) pasekmės - grobuoniškas miškų kirtimas, prastesnė jų priežiūra ir atkūrimas. Mūsiškiai vienos miškų įmonės modelio iniciatoriai tai nutyli.

Latvija bene vienintelė iš Europos valstybių pastaruosius keletą metų daugiau medynų iškerta, nei jų priauga. Apvalios medienos išvežama dvigubai daugiau nei iš Lietuvos. Apie grobuonišką miškų naudojimą Latvijoje byloja ir toks faktas: šios šalies vyriausybė, spaudžiama medienos perdirbėjų, tarp kurių vyrauja stambios Skandinavijos bendrovės, nusprendė padidinti 2009 metų kirtimų normą dar 4 mln. kubinių metrų. Tuo metu miškams atkurti lėšų nepakanka.

Ar ne į tokią ūkininkavimo sistemą valstybinius miškus stumia ir mūsiškiai medienos perdirbėjai?

Beje, vieną įtakingiausių LMA narių - medienos perdirbimo bendrovę "Girių bizonas" neseniai įsigijo galingas švedų koncernas IKEA, tad Skandinavijos kompanijų spaudimas didės ir Lietuvoje.

Minėtų savo tikslų LMA, veikdama iš esmės vieno asmens - savo vadovo - iniciatyva, siekia juodojo lobizmo metodais. Politikams ir vykdomosios valdžios atstovams nuolat įrodinėjama, neva Generalinės miškų urėdijos (GMU) vadovai žlugdo medienos pramonę.

Vargu ar politikai gilinasi į miškų ūkio valdymo ypatumus, tačiau daugelis jų gana noriai vykdo medienos magnatų užsakymus.

Antai pernai prieš pat rinkimus iniciatyvos ėmėsi buvusi žemės ūkio ministrė ir tuometė Valstiečių liaudininkų partijos lyderė. Ministerija sukūrė specialų komitetą, į kurį buvo įtrauktas minėtas uoliausiai miškų ateitimi besirūpinantis medienos magnatas, atkakliai tvirtinantis, kad miškų ūkinį valdymą reikėtų atimti iš Aplinkos ministerijos (AM) ir perduoti Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM).

Po to miškų ūkio reikalų ėmėsi Seimo Kaimo reikalų komitetas. Sunku įsivaizduoti, kad, tarkime, Seimo Aplinkos apsaugos komitetas svarstytų pieno ūkio, kuriame bėdų dešimteriopai daugiau negu miškuose, problemas.

O štai Kaimo reikalų komitetas svarstė miškininkystės reikalus ir nutarė, kad privačius bei valstybinius miškus turi reguliuoti ŽŪM. Tarp kitų tokios reformos būtinybę grindžiančių argumentų tuometis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas nurodė tokį: "Miškai auga ant žemės."

Seimo Kaimo reikalų komiteto nutarimas buvo išsiųstas į Vyriausybę, paprašyta jos išvados (aišku, pritariančios). Anoji Vyriausybė nespėjo atsakyti - išsivaikščiojo. Tačiau nepaliekama ramybėje ir dabartinė - jai pateiktas tas pats pasiūlymas.

Dar keisčiau atrodo netikėtas kai kurių Seimo narių rūpestis medienos verslu. Pernai vasarą socialdemokratų Vyriausybės vadovą pasiekė 12 eilučių raštas "Dėl verslo investicijų stabdymo Lietuvoje", po kuriuo puikuojasi 7 Seimo narių parašai.

Šiame rašte priekaištaujama, neva GMU trukdo pastatyti Lietuvoje beveik milijardo litų vertės medienos plaušo plokščių gamyklą, kurios iniciatorius yra švedų koncernas IKEA. GMU ne prieštaravo tokios įmonės statybai, o tik siūlė, kad būtų parengtas šio giganto poveikio aplinkai vertinimas bei atlikta medienos poreikio studija.

Ar tikrai rūpestis investicijomis paskatino 7 Seimo narius pasirašyti po tuo raštu? O gal šios politikų ir verslo sąsajos - korupcijos ryšiai? Vertėtų tuo pasidomėti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, nes trys iš pasirašiusiųjų ir šiandien užima aukštus postus Seime bei Vyriausybėje.

Koks yra LMSA atstovų tikslas ir kodėl jų interesai sutapo su medienos magnatų? Kodėl vieni ir kiti nebūtomis nuodėmėmis kaltina valstybinį miškų sektorių bei GMU? Kodėl ir vieni, ir kiti siekia, kad ūkinis miškų reguliavimas būtų perduotas ŽŪM?

Privačių miškų tvarkymas ir ūkininkavimas juose yra rimta problema. Šiuo metu privačių miškų savininkų yra 227 tūkst., o vidutinis jų valdos plotas - 3,4 ha. Manoma, kad pasibaigus žemės reformai privatūs miškai sudarys beveik pusę visų miškų. Deja, šių miškų savininkai neorganizuoti, išsibarstę, daugelis gyvena toli nuo savo valdų. Dėl menkos ūkininkavimo patirties retas sugeba gauti iš savo miško realios naudos.

Tuo sumaniai jau daugiau nei dešimtmetį naudojasi miško vertelgos, mulkinantys savininkus. Pastarieji, menkai nutuokdami medienos rinkos konjunktūrą, parduoda savo mišką gerokai pigiau, nei jis kainuoja, o kartais net pusvelčiui. Medienos tarpininkai - vertelgos - organizuoja miško savininkų pseudokooperatyvus, kurie iš esmės yra susijusių asmenų privačios miško ruošos įmonės. Tie patys medienos tarpininkai skelbiasi atstovaujantys visų savininkų interesams, tačiau gviešiamasi vieno - užvaldyti kuo daugiau šalies miškų.

Šiam tikslui yra sukurtos dvi asociacijos - minėta LMSA ir privačių miškų savininkų asociacija (PMSA). Tačiau jos abi atstovauja toli gražu ne gausiam savininkų, tarp jų ir nedidelių valdų, sluoksniui, o saujelei apsukrių miško vertelgų, sugebėjusių supirkti šimtus hektarų privačių miškų. Po šia priedanga aktyviai darbuojasi ir užsienio kapitalo atstovai. Beje, PMSA veikla pastaraisiais metais yra prigesusi, o LMSA - priešingai - savo veiklą energingai plečia. Deja, daugiausia atskirų asmenų ir medienos magnatų labui.

Prieš keletą metų viena šių asociacijų net sugebėjo valstybiniame Lietuvos miškų institute užsakyti "mokslinį darbą", kuriame reikiamai nuteikti mokslininkai įrodinėja būtinybę mažinti valstybinių miškų plotus ir juos privatizuoti. Kas nupirktų šiuos miškus? Žinoma, pirmieji atskubėtų pseudokooperatyvuose "prasisukę" miško vertelgos, užsienio pinigais nešini "pakištiniai" asmenys, medienos magnatai. Ir, be abejo, energingieji miško savininkų atstovai.

Bene radikaliausia reforma miškų ūkyje atlikta 1997-1998 metais, atribojant valstybinių ir privačių miškų valdymą. Pagrindinis argumentas, anuomet lėmęs šias "skyrybas", buvo konkurencijos principų nepaisymas. Girdi, konkurentai negali glaustis po vienu stogu, nes urėdijos turės galimybę pelnytis privačių miškų savininkų sąskaita.

Pernelyg nesigilinant į tokių argumentų esmę (trūko ir patirties), privačius miškus tvarkę specialistai iš urėdijų buvo perkelti į savivaldybių centruose esančias aplinkos apsaugos agentūras, o AM Miškų departamente įkurtas privačių miškų skyrius.

Tačiau valstybinių ir privačių miškų tvarkymo bei priežiūros atribojimas tik pablogino šių padėtį. Pirma, nutrūko savininkų ryšys su miško pareigūnais. Nors girininkas čia pat, dėl menkiausio reikalo ar konsultacijos apie miškus tenka belstis į rajono centrą. Antra, susiformavo ištisas miško tarpininkų, kurie pelnosi iš privataus miško savininkų, sluoksnis. Būtent dėl to pirminė medienos kaina, kurią gauna dauguma savininkų, yra 2-3 kartus mažesnė, nei sumokama urėdijoms. Tuo metu įvairūs tarpininkai nugvelbia kainos liūto dalį, kuri keleriopai pranoksta jų veiklos sąnaudas. Trečia, neefektyviai panaudojama privačiuose miškuose pagaminta mediena. Antai 2008 metais iš valstybiniuose miškuose pagamintos medienos svetur buvo išgabenta tik 0,4 mln. kubinių metrų, arba 11 proc., pagamintos medienos, o iš privačių miškų - 1,2 mln. kubinių metrų, arba net 52 proc., pagamintos apvalios medienos. Ketvirta, dėl prastos privačiuose miškuose pagamintos medienos apskaitos ir kontrolės šis sektorius tapo nelegalių lentpjūvių bei medienos gaminių įmonių tiekėju. Penkta - labai pablogėjo privačių medynų sanitarinė ir priešgaisrinė būklė.

Išeitis tėra viena - sugrąžinti privačių miškų tvarkymą ir priežiūrą valstybiniams miškininkams. Žinoma, dabar tos naštos vėl užsikrauti nenorės urėdijos, priešinsis ir LMSA, įrodinėdama, kad nepaisoma konkurencijos principų, varžomos savininkų teisės ir panašiai.

Tačiau dirbtinis valstybinio ir privataus miško atribojimo dešimtmetis turėjo įtikinti mažiausiai dviem dalykais. Pirma, kad miškai yra vientisa gamtinė sistema. Todėl ir ūkininkavimas valstybiniuose bei privačiuose miškuose didžiausią naudą valstybei ir savininkams gali atnešti tuomet, kai veikiama išvien. Konkurencija tarp urėdijų ir savininkų didele dalimi yra išgalvotas dalykas.

Antra, urėdijos gali ir turi būti privačių miškininkų ramstis bei patarėjas daugeliu klausimų (parduodant medieną, apželdinant iškirstus plotus ar apleistas žemes, mokant, konsultuojant ir kt.).

Tuo labiau kad LMSA vadovai vis dažniau varsto valdžios įstaigų duris ir prašo valstybės biudžeto lėšų privatiems miškams tvarkyti bei prižiūrėti. Antai šį pavasarį vykusiame LMSA ataskaitiniame susirinkime buvo tvirtinama, kad valstybė privačius miškus paliko likimo valiai. Todėl, anot šios asociacijos vadovų, turi būti skirta lėšų privačių miškų ministerijai įkurti. Ši žinyba spręstų savininkų kooperavimosi, privačių girininkijų steigimo, Europos Sąjungos (ES) paramos naudojimo reikalus, mokytų ir šviestų miško savininkus, išduotų leidimus miškui kirsti ir pan.

Tokios valstybinės žinybos įkūrimas būtų tik neracionalus lėšų panaudojimas. Daugelį šių funkcijų galėtų atlikti urėdijos ir girininkijos. Tereikia nustoti miškų savininkų organizacijoms kurstyti dirbtinius nesutarimus su valstybinių miškų valdytojais.

Atsiribojus nuo tų tikslų, kurių siekia LMA ir LSMA, siūlydamos 42 miškų urėdijas reorganizuoti į vieną įmonę, vertėtų į šią idėją pažvelgti iš valdymo teorijos pozicijų. Tam paskatino Vilio Bruko straipsnis žurnale "Baltijos miškai ir mediena". Autorius miškų ūkio valdymą mėgina nagrinėti naujojo viešojo administravimo koncepcijos rėmuose. Ypač vertingas jo pastebėjimas, kad visuomenei naudingas reformas sudėtinga vykdyti įsigalėjusios biurokratijos ir korupcijos fone. Tai įrodo ir žūtbūtinės medienos magnatų bei įvairių vertelgų pastangos primesti valstybinių miškų valdymui savąjį modelį. Tačiau vargu ar teisus autorius, kai į miškų ūkio valdymo reorganizavimą žvelgia vien per ekonominės naudos arba maksimalaus pelno prizmę. Žinoma, tai svarbu, bet nereikia pamiršti, kad miško nauda - ne tik ekonominė, bet ir ekologinė bei socialinė. Ir, beje, pastarųjų dviejų komponentų reikšmė nuolat didėja.

Ekonominė nauda negali būti ūkininkavimo miškų ūkyje pagrindinis ar vienintelis efektyvumo kriterijus. Miškas - ne vien mediena, bet ir žmonių poilsis, rekreacija, kraštovaizdis, pagaliau ir viena svarbiausių ekosistemos sudėtinių dalių. Iškirsti miškus ir patenkinti medienos naudotojų nūdienos poreikius daug išminties nereikia. Šitaip kadaise padaryta Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje - ten iškirsti lygumų ir plynaukščių miškai ir dabar plyti garigos ir makijos (krūmai ir puskrūmiai). Grobuoniško miškų kirtimo būta ir Lietuvoje.

Šios abėcėlinės tiesos žinomos daugeliui miškininkų, kuriems nuoširdžiai rūpi krašto miškai. Deja, pelno ir kitokios naudos siekimas kai kam yra svarbiau nei kompleksinė jo vertė.

Minėtame straipsnyje dėmesio verta dar viena V.Bruko mintis. Autorius ragina ūkininkaujant miške mažinti biurokratizmą ir išlaisvinti specialistų iniciatyvą bei savarankiškumą. Tačiau kur bus mažiau biurokratizmo ir daugiau savarankiškumo - perdėm centralizuotame vienos įmonės modelyje ar decentralizuotame 42 urėdijų variante? Juk realių darbų mastas ir pobūdis miške nuo to nesumažės. Tuo tarpu pasirinkus vienos įmonės modelį daug ką teks derinti su "centru". Taigi žemutinių grandžių savarankiškumo sumažės, o biurokratinių procedūrų padaugės.

Tiesa yra ir tai, kad per pastaruosius du dešimtmečius, gerokai sumažėjus valstybinių miškų plotams, urėdijų skaičius beveik nepakito. Taigi užuot laužius ietis, sprendžiant dilemą 1 ar 42, vertėtų paieškoti optimalaus jų teritorinės dislokacijos varianto.

Sujungti kai kurias teritoriniu požiūriu susmulkėjusias urėdijas yra neišvengiama. Tačiau nereikėtų kartoti girininkijų ir eiguvų stambinimo klaidų. Kai kurios urėdijos prieš keletą metų, plėsdamos girininkijų ir eiguvų plotus, taip įsismarkavo, kad žemutinės grandies miškininkai po šios "reformos" į savo valdas retai gali užsukti. Dėl to kenčia miškai, ypač priemiestiniai, daugėja savavališkų kirtimų, medienos vagysčių, didėja gaisringumo pavojus ir pan.

 

Parengta pagal GMU informaciją

 

 

---