Nuomonė: kas kirs miškus?

2010-02-25

Lietuvos visuomenei ir vyriausybei pateikta Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pozicija dėl miškų valdymo ir privatizavimo. Lietuvos girių privatizavimo šalininkai karštai įrodinėja, kaip toms girioms būtų gera, kai paklius į privačias rankas. Tik va, sustabarėję miškininkai kažkodėl tokiai akivaizdžiai „gerovei“ priešinasi. Iš tikrųjų, kad aš nežinočiau... Jau daug metų talkinu privačių miškų šeimininkams rėžiant biržes, ženklinant medžius kirtimams.

Man, kaip miškininkui, daugelį metų dirbusiam girininku Altajaus krašte ir Lietuvoje, lengvai suprantama, kad liūdnai pagarsėjusio instituto ekspertai ruošdami studiją apie miškų privatizavimą puikiai supranta, kad valstybinius miškus lengvai vienu ypu nepaims. Pasipriešins visuomenė.

Šis darbas – tai uždanga nuo galutinio tikslo. Aiškiai matoma, kad norima vyriausybės sprendimo sujungiant visas urėdijas į vieną akcinę bendrovę. O čia kaip susitvarkyti, kad ši įmonė dirbtų nuostolingai ir vienintelė išeitis yra valstybinių miškų privatizavimas, Lietuvoje patirties yra pakankamai. Šituo keliu einant privatizavimo šalininkai supranta, kad niekas net neriktels.

Jau daugiau kaip dešimtmetį pasigirstama balsų, kad valstybinės miškų urėdijos greitai bankrutuos, jos dirba neefektyviai, tačiau jokių paskaičiavimų ir vertinimo kriterijų, kodėl taip nutiks, niekas nepateikė. Pasitenkinama pamąstymo pobūdžio samprotavimais įvelkant juos į demagogijos rūbą.

Niekas net nesuskaičiavo, kiek Lietuvoje bankrutavo privačių įmonių, kurios pagal Vyriausybės nustatytą tvarką pasiėmė iš urėdijų medieną ir bankroto būdu išvengė atsiskaitymo. Liko neišmokėti darbuotojams priskaičiuoti atlyginimai, taip pat ir nuo šių atlyginimų priklausomi mokesčiai valstybei. Vien AB „Klaipėdos medienos“ buvusių antrinių įmonių AB „Rietavo baldai“ ir UAB „Interfleks“ bankrotai padarė didžiulę žalą miškų urėdijoms ir šių bankrutavusių bendrovių darbuotojams.

Neteko girdėti, kad valstybinės įmonės miškų urėdijos būtų neatsiskaičiusios su darbuotojais ar įmonėmis, iš kurių perka paslaugas ir prekes.

Apie garsųjį LLRI darbą dabar daug kalbama. Miškininkai, visuomenė yra tik už valstybinių girių išsaugojimą, o minėto instituto ekspertų teorijos apie privatizavimą prasideda ir baigiasi kalbomis apie miškų iškirtimą. Matyti, kad jų suvokimas apie mišką tuo ir baigiasi. Akivaizdu, kad šie žiniuonys miške net kojų nėra sušlapę. Miškininkams miško kirtimas yra vienas iš šimto kitų darbų.

Tik aklas ir durnas gali sakyti (o sakoma!), „kad eilinis žmogus vaikščiodamas po mišką nė nepastebės, kur yra privatus, o kur valstybinis miškas. Valstybinis miškas yra kertamas kiekvienais metais tolygiai pagal miškotvarkos projekto išskaičiuotą kirtimo normą visam dešimtmečiui.

Privatininkai pagal nustatytą tvarką gali visą dešimtmečio nustatytą normą iškirsti per vienerius metus. Dėl tų būsimų kietmetrių privatizavimo strategai gali nors visą būrį ekspertų nusamdyti, kurie kaipmat įrodys, kad visus valstybinius miškus su tais kietmetriais reikia nedelsiant privatizuoti.

Kai visa Lietuva skersai išilgai privatizuota, parduota ir perparduota, užsakyk ekspertus ir ištiesk ranką, ir iki alkūnės gali ją panardinti į milijonus litų, eurų, o kur dar būsimi pinigai, kuriuos galės surinkti privatininkai iš gyventojų kaip mokestį už grybus, uogas ir gryno oro kvėpavimą.

Beje, LLRI ekspertų norisi paklausti, ar jie nežino, kad Lietuvoje dar yra apie 200 tūkst. hektarų miškų, skirtų privatizuoti, bet kažkodėl jais niekas nesidomi. Jie jaunesnio amžiaus, gražesni. Jie yra visa tai, kas liko nuo pirmojo privatizavimo.

Ekspertus domina tik valstybiniai miškai. Aiškiai matoma, kad ten yra daug pribręstančių ir brandžių medynų, kuriuos po privatizavimo skubiai bus galima iškirsti.

Lietuvos valstybinių miškų privatizavimo šalininkai, kurių veidus jau matome ir iš užsienio stambių įmonių tribūnų, vis grybšteli savo priešininkui tai vienoje, tai kitoje vietoje, ieškodami silpnesnės vietos. Bandyta įrodyti, kad nebereikia urėdijų, girininkijų, bet būtina sukurti vieną miško įmonę. Bandoma net pasitelkus anonimus iškelti miškininko darbo trūkumus.

Užsakymas

Vertinant LLRI darbuotojų atliktą darbą peršasi išvada, kad mūsų tautinės tradicijos ir ligšiolinio darbo vertinimas yra pasenęs. Jų atliktame darbe įkyriai peršama, kad ieškant naujų motyvacijų ir įdėjų, norint išgyventi sunkmetį ir siekiant sustiprinti privačių įmonių potencialą, reikia kažką daryti ir būtina versti viską aukštyn kojomis.

Aš, kaip buvęs miškininkas, o dabar kuklus „Sodros“ darbuotojas iš savo taip pat kuklių pajamų norėčiau užsakyti minėto instituto studiją, patvirtinant, kad šiandien būtina Lietuvoje pradėti vaikščioti rankomis, o valgyti kojomis. Kiek sutaupytume batų ir kojinių. Šitaip elgiantis nereikėtų ir šaukšto, be abejo, mažiau būtų suvalgoma ir maisto. Dėl to tauta taptų sveikesnė ir protingesnė. Visi mes būtume naujoviškai motyvuoti ir labiau matomi užsieniečio akimis. Tikėtina, kad mano, kaip „Sodros“ darbuotojo, atlygis už atliktą studiją būtų kuklus, palyginus su solidžių užsienio kompanijų galimybėmis, tačiau gausiam šio instituto darbuotojų skaičiui būtų reikšmingas.

Ši studija turėtų būti maždaug tokio lygio, kaip ir visos kitos LLRI iki šiol atliktos, ir Lietuvos Vyriausybei ji būtų reikšminga priimant sprendimus pagal LLRI aukštynkojines rekomendacijas.

Leiskime miškininkams netrukdomai dirbti. Jie turi profesinių žinių ir patirties. Leiskime sodinti, prižiūrėti, ugdyti miškus, o kai ateina atskirų miško sklypų branda jį iškirtus vėl atkurti.

Jų darbų įvertinimą tegul atlieka visuomenė ir paskirtos šiai kontrolei institucijos.